Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2018-02-08

dvylika dienų. beveik vidurnaktis

Publikuota: Be temos

dvidešimt penktieji.

viską pamiršt. aš žinau. žinau. vis tiek tavim tikiu. nežinai. tavęs niekaip nepamiršiu.

kai kažkas tave palieka, tavyje visuomet trūksta kažko, į ką sutelpa dalis tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės kitam. ir tuomet tu desperadiškai ieškai kažko, kas viską, ką iš tavęs išrovė- užpildytų. aš vis dar ieškau. ir dažniausiai kabliuojuosi ties tais, kurie nieko man nejaučia. tarsi jie lygir yra gyvenime, bet prie to gyvenimo nieko nei prideda nei atima. o aš tiems- kitiems pusgirtė rašinėju, tarsi maldaudama dėmesio ir prisipažinimo, kad nors šiek tiek jiems patinku, taip norėdama sugrąžinti savo ego ir libido į tetrio žaidimo rėmus.

įkvėpk ir nepaleisk. bet tik būk tas, kuris vertas manęs, ir kurio verta aš. ir kai mes susitiksim dings viskas, kas buvo blogai, kas buvo per klaidą ir girtumą padaryta. dings viskas. net ir tu. net ir aš. ir kartu turėtume pajusti pilnatvę. nes kitaip. nei tu. nei aš. nebūsim vienas kitam. ir aš kartais pagalvoju, kad būti dėl vienas kito kur kas paprasčiau nei rasti su kuo būti dėl kažko.

aš vėl pradėjau graužti save iš vidaus, bet noriu tikėti, kad tai laikina. vėl pradėjau svajoti apie šviesų rytojų. vėl norėčiau pajausti, nors vienai taip gerai. taip gerai, kad net bandau suprasti save ir kas sau aš esu iš tikrųjų. bet gera ir nubusti šalia kažko. ne šalia prisiminimų. ne šalia sapno, kuris vaidenasi mano širdyje. nes aš mylėjau, ir per stipriai. ta meilė tapo nepakeliama nei man, nei jam. mano meilė kažkam transformavosi į nepakeliamą kankynę, iš kurios abu ištrūkome. mano vadinama meilė rado savo papildinį, o likdama viena ir ieškodama kažko, kas užpildytų tuštumą. kas užpildytų norą kažkam ir nuo kažko priklausyti aš darau tiek klaidų. kad kartais nebe suprantu, kas yra tikra. kas yra jausmas, ir kas tik jausmo atspindys. kartais rodosi, kad niekada ir nejutau. bet kartais… prisimindama viską, kas buvo prieš mano klaidas, na tas, dabartines…apeinant pyktį, liūdesį, ašaras, kaltinimus, agoniją, sielvartą ir piktus žodžius… aš prisimenu apkabinimus. bučinius. net ir tuos, kuomet skruostais ritosi dar nespėjusios pasiilgti savo skausmo ašaros. aš pasiilgau tavęs. tokio, kokį iš tiesų mylėjau. pasiilgau užtikrintumo, kurį mačiau tik būdama su tavimi. pasiilgau viso to, ką darėme kartu, pasiilgau valentino dienų, kalėdų, naujųjų metų, mūsų gimtadienų ir paskutinių mūsų velykų. pasiilgau akimirkų, kuomet nubudus apsiversdavau į kitą lovos pusę vien tam, kad tave apkabinčiau, pabučiuočiau ir taip išgulėčiau kol man nutirptų rankos. įkvėpk ir nepaleisk. ir aš nebežinau ką darau. ir nežinosiu, kol iš tikrųjų tavęs nepaleisiu. nesąmoningai bandau save įsivaizduoti su kitais, net ir tais, tarp kurių ir manęs nieko nėra ir nebus. jau antri metai, kaip tu kažkieno kito. ne mano. ir aš jau nebe tavo. ir aš vis dar darau tas pačias klaidas. kurių kažkada nebedarysiu. nes tu išmokei ir likai kaip sapnas.

aš taip norėčiau. būtent nuo šios akimirkos išbraukti viską, ką padariau ne taip. užbraukti brūkšnį ir judėti tolyn. nes tai, kas yra ne man ir ne mano… nebeturi manęs persekioti.

Patiko (2)


Atgal į: dvylika dienų. beveik vidurnaktis