BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

naktis. aš. ir mano mintis. jau balandis

o dabar balandis. galva vietomis pilna, vietomis tuščia. kartais būna ir šilta. kartais apie jausmus neverta galvoti, nuoskaudas verta pamiršti. pinigų medis prašosi būti persodinamas, ko gero, grįžus iš kelionės taip ir padarysiu. apie nieką negalvoti. būti čia ir dabar. pamiršti vasaros prisiminimus, kurie kartais kutena, ar verčia nutirpti. nes buvau tikra. buvau savimi, buvau čia ir dabar, ir negalvojau, tuoj bus metai ir vėl viskas suksis ratu. bet kitaip. be kai kurių žmonių. be jausmų tiems žmonėms, be praeitų pirmų kartų, bet jau su naujais. jeigu praeitos vasaros pradžioje buvau sunykusi ir į kažką įsikibusi- tai šiemet esu įsikibusi mažiau, bet daugiau suaugusi. tokia pati, bet kartu ir ne. sugebėjau paleisti. sugebėjau ištrinti.

kartais mano girtos mintys manęs nestabdo. kartais vadovaujuosi čia ir dabar principu ne pagal paskirtį. kartais pridarau klaidų, kur žmonės jų nepridaro. kartais susimaunu lygioje vietoje. bet kartais… kartais būna kitaip. kartais nebijau suklysti. kartais net ir žinodama, kad suklysiu einu iki galo. kartais į kambarį įsileidžiu gaivaus oro gūsį, nes dabar balandis. kartais užsigalvoju tomis pačiomis tuščiomis ir pilnomis mintimis. pilnomis ir tuščiomis sutirštintomis spalvomis.

ir jau nesvarbu kiek kartų keisis mano nuotaikos, mintys, pilnatys ir metų laikai. kaip keisis mano amžius, ar išverktų, dėl kažko, ašarų skaičius. nesvarbu ir kiek simbolių būsiu surinkusi kažkam, kam jie beverčiai ir sunkiai suprantami. aš esu aš. ir aš nesikeisiu. ir būtent šią akimirką suvokiau, kad pirmiausia man reikia sugyventi su savimi. nes su savimi praleidžiu daugiausiai laiko.  nes tik aš atidarau tą langą, pro kurį į kambarį patenka tas gaivaus oro gūsis. ir tik aš suprantu, ką turiu omeny, kai savęs nesuprantu. aš esu šaknis savęs, ir niekam kitam ja būti negalima.

ir suprantu tik tiek, kad visi esame per daug panašūs, kad nesusitiktume nors kartą gyvenime. bet per daug skirtingi, kad juose ilgiau užsibūtume. ir tada kartais skauda. ir eini į darbą pro sukąstus dantis, pro sukąstus dantis valgai, miegi ir šypsaisi kitiems, ir išgyventi kiekvieną akimirką tampa sunku, nes suvoki, kad meluoji ir sau, ir jiems, kuriems šypsaisi. grįžti po to savo darbo, linksmybių ar susibūrimų namo ir nė viena mintis nebūna stipresnė už tavo skausmą ir gailestį sau. bet yra visuomet ir kitaip. tu bėgi supratęs, kad praradai. užsidedi šarvus, užsidedi visas įmanomas kaukes ir būni. čia ir dabar, su visais. ir tampi visuma, žinai, kad gali skaudėti, žinai, kad gali gelti, bet žinai, kad tu ne tas, kuris norėtų tai patirti. todėl atsiriboji ir tampi tuo, kuo galbūt net nenorėtum būti. ir tam antrajam aš linkiu nusimesti kaukes. nes jeigu ne aš, tai kažkas kitas turės prieiti prie tavęs vien tam, kad patirtum pilnatvę. tai buvo subjektyvu. ir skirta tam, kas buvo laiku ir vietoje. vasaros nuotykiui. kažkam kitokiam. kažkam, kas niekada nebūtų traukęs, jeigu nebūtų atstūmęs. nes gyvenimas susideda iš to. ir iš mūsų vaikščiojimo ratu. ir niekada nesakyk, kad nežinau, kas yra meilė. ir galiu dabar suklysti, bet aš įsivaizduoju, kad tu net nebuvai jos paragavęs. galbūt manei, galbūt norėjai jos, bet ir trupinio jos negavai. ir dabar balandis. ir tu dar vienas žmogus, kuris man svetimas, nes nebenoriu prisiminti to, ką padarei. ir aš per daug nuostabi, kad būčiau to verta, nes kažkaip ir be tavęs man buvo gerai, kol nesužavėjai savo nuodais. o tu nuodingas išties buvai.

ir dabar balandis. ir aš nieko nesitikiu. nes geriausi dalykai gyvenime ateina netikėtai. milijoną kartų girdėta frazė, ištarta, aprašyta ir apgalvota. bet veikia, ar ne.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras