BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

padžiauti drabužiai.

aš vėl nubudau per anksti.

ir kaip tai dviprasmiškai skamba! per anksti įsimyliu, o gal tiesiog susižaviu ir po to ilgai nepamirštu, per anksti pasitikiu. per anksti nuleidžiu rankas, kai jos dar turėtų būti motyvuotai pakeltos. per anksti sau konstatuoju dvidešimtpenkmetį. per anksti pradedu žiūrėti į viską su baime. per anksti. per anksti nueinu miegoti. per anksti ir atsikeliu.

norėčiau tikėti, kad tai, kas dėjosi su manimi per paskutinius du mėnesius baigėsi. tos emocijos, kurios mane persekiojo buvo mažų mažiausiai gluminančios, ir man buvo be proto sunku tai ištverti. per tuos mėnesius nudegiau kelis kartus. atradau. suvokiau. nusiraminau. ir paleidau.

ir viskas vėl gali būti gerai. ir aš gal dar nepasenau. ir gal dar liko daug pirmų kartų. ir gal nereikia verkti, tiek kiek jau esu išverkus, nes gyvenimas yra plius minus visada gražus. net jei per anksti atsikeli. visada buvau komplikuota. dažnai konfliktiška. gal dėl to ir pačiai sunku gyventi su savimi. ir tos mano reakcijos į gyvenimą ir pačią save dėl to yra sunkios. kartais painios ir neretai ašarotos.

ir šiandien važiuojant iš darbo pro akis nepraslydo balkonai. ir tuose balkonuose padžiauti šlapi drabužiai. ir tada susimąsčiau, kad niekas nedžiauna drabužių pliaupiant lietui, kad jų savininkai tikriausiai darbuose ir lygiai taip pat, kaip ir aš, pasitaikius apniukusiai dienai svarsto, kad džiauti rūbus tokią dieną buvo prasta mintis. prasta mintis yra užsiciklinti ties blogais dalykais. nes viskas, kas bloga, kaip ir gera - laikina.

Rodyk draugams

ilgiuosi

rudeninė depresija. liūdesys. juokas. vėl liūdesys. ir vėl. juokas.

aš skęstu savo beprotybėje. nes niekaip negaliu susitaikyti su tuo, kas vyksta mano gyvenime. ir vyksta pilnatys. savęs nesupratimas. priminimas, kad kažkas įskaudino. ilgesys. ir pasimetimas. ir, kad tu žinotum kaip norėčiau su tavimi būti, nors tu to ir nenori. ir kaip norėčiau būdama su tavimi pamiršti tą norą ir išeiti kaip išėjai tu.

pasiilgau džiaugsmo.

Rodyk draugams

neprievartaukime aplinkybių. viduje kažkam turiu daug dangaus

vasara buvo gera. graži. nepriklausoma- jausmiškai, fiziškai ir visaip kitaip. nepriklausomai nuo oro- man buvo gera. kol neišdalinau savęs vasaros nuotykiui. nuotykių šią vasarą buvo daug, bet vienas buvo ypatingas. ir dabar supratau, kad kelias savaites paliūdėti nebuvo blogai. ir nežinau ar kiekvieną rugsėjį mane profilaktiškai kažkas paliks- tai kažkaip neturi svorio. viskas išgyvenama. niekas nesitęsia amžinai. nedalinti savo energijos kitam, kuriam to nereikia- nes nuo to nebus geriau. dabar rinksiuosi dar atsargiau.

karys. karalius. poetas. magas. pasirink teisingai. bet juk viskas, ką išgyvenu yra gražu. ir nebepasikartos. ačiū, už patirtis. ir už tai, kas nepasikartos.

savaitgalis buvo geras. nenuspėjamas. buvau pamiršusi, ką reiškia skubėti it kokiam nenaikinančiam naikintuvui, visus pamatyti, su visais manęs išsiilgusiais pasikalbėti ir vienas kitam šyptelti. geras jausmas.

statau save iš naujo. kaip dviaukštį namą. su sodu. ir derlių nuimti reiks, kai harmoniją pasieksiu. ir gyventi, o gal labiau dar mokytis gyventi, žinant, kad laimės skaičius tavyje priklauso tik nuo tavęs pačio, velniškai geras jausmas.

sulaukiu labai daug pastabų iš aplinkinių, kad per daug geriu. ir žinau, kad tai tiesa, bet dabar toks laikotarpis ir jis praeis. tiesiog, kai esi atsakingas tik už save, gyveni sau ir dėl savęs- gali elgtis taip, kaip nori. ir pastebėjau, kad visos mano pažįstamos būtent taip ir gyveno, kol nesusirado kažko, kas būtų įdomiau ir žymiai prasmingiau nei tauriųjų gėrimų gėrimas. ir tas mano mėgavimasis laisvu gyvenimo būdu vieną dieną irgi baigsis. kai jis baigsis- bus kitaip. viskas keičiasi tada, kai tam ateina laikas. neskubinkime įvykių. neprievartaukime aplinkybių.

viduje aš turiu daug dangaus. ir sau, ir kažkam. ir viskam, kas yra aplinkui.

aš noriu matyti ir mąstyti prasmingai. ir išmokti rišlumo savo neaiškiuose sakiniuose. kad jie turėtų aiškius pamatus savęs statyme.

Rodyk draugams

nekeliam dramų. leidžiam gyvenimui maloniai mus stebint.

ilgokai manęs čia nebuvo, bet ne todėl, kad nebūtų skaudėję, ar būčiau jautusi pilnatvę. šiaip jau kurį laiką galbūt ir jutau.

jutau ir vėl apie ją pamiršau.

man kyla daug klausimų. kodėl įsimylim ne tuos, kuriuos reikia. kodėl reikia pamiršti, kai to nenorim. kodėl nebeskauda, kai manėm, kad skaudės amžinai. aš nemaniau, kad visa tai liks tik malonus prisiminimas. bet liko. vakar, po daug laiko klausydama Mamontovo dainų supratau, kad buvau geras žmogus. kažkada. prisiminiau kokios švarios mintys ir skaidrūs buvo mano  poelgiai. kai nebegalvojau apie karmą. kai žinojau, kad viskas bus gerai. su manimi. ir tais, kurie aplink. šiaip nebeliūdna, na dar kartais, bet jau viskas kitaip. meilė pasibaigia, ir žaizdos užgija.

maniau, kad susižavėjau. klydau. atsimušė jausmai kažkam, o patiko taip, kaip niekas nebuvo patikęs per tą laikotarpį. šiaip ar taip, geriausi dalykai gyvenime nutinka, tada, kai tų dalykų nesitiki.

ir man kažkas pasidarė, noriu į sel’o koncertą, nes gi, žinai, nereikia galvoti apie ateitį, nes vis tiek ji bus sweet. galva nuo minčių pilna, ir ją vieną dieną išneš į orą. sako, kad reikia neapsikrauti, tai neapsikraunam. žmonės sako, kad iki vasaros galo liko mėnuo, o horoskopas aiškina, kad metų gale atnaujinsiu bendravimą su kažkuo iš praeities. bet ateitis bus sweet, ir aš nieko nesitikiu. gal tik nueiti į sel’o koncertą.

per šiuos metus daug įvyko. dirbau, kur visada svajojau dirbti. pasirodo, kad ta svajonė nebuvo tokia jau didelė svajonė, nes jai išsipildžius nebuvo fanfarų ir fejerverkų, bet buvo visai nieko. pirmą kartą skridau į kitą šalį viena ir suvokiau, kad išlipti iš komforto zonos yra lygiai taip pat naudinga, kaip ir šaukštelis medaus susirgus peršalimu. šiais metais mane paliko, ir skausmas buvo ilgesnis ir didesnis nei ant atviros žaizdos užlašinus citrinos sulčių. šiais metais pagaliau mama suprato, kad nebereikia apsimetinėti, jog nežino, kad aš rūkau, ir čia aš jaučiuosi taip, lyg būčiau pabėgus iš Šiaurės Korėjos su cigarečių pakeliu. šiais metais aš nebegalvoju, kad man dvam keturi ir aš nieko nepasiekiau. nes dar pasieksiu, juk nenumiriau. šiais metais pagaliau pradėjau judėti link savęs ir savo savirealizacijos. nesvarbu kuo tai baigsis, svarbiausia nesustabdyti visko ne laiku, nespartinant savęs ir to, kas manęs laukia. nes gerų dalykų nereikia versti ateiti, jie ir taip ateina. nekeliam dramų. leidžiam gyvenimui maloniai mus stebint.

Rodyk draugams

nauja pradžia

yra toks pasakymas, kad tam, jog pamirštum, jog tave skriaudžia gyvenimas, reikia susirasti darbą ir dirbti, dirbti, dirbti. tą ir dariau. stengiausi save palikti už borto. ir buvo beprotiškai sunku, nes kad ir kiek būčiau besistengusi negalvoti apie savo skausmą, man niekaip nepavyko nuo jo pabėgti.

bet dėka savo skausmo aš gavau daug patirties. išpirkau karmines pamokas, sutikau tokių žmonių, kurie vis sakė, kad su manimi viskas gerai, kai maniau, kad su manimi yra viskas tik blogai. aš supratau, kad negalima statyti visko ant vieno žmogaus, ir galbūt tai pasimirš tik tada, kai sutiksiu naują žmogų. nesvarbu po kiek laiko. kažką sutiksiu. prieš devynis mėnesius nemaniau, kad taip kalbėsiu. griuvo viskas, apie tai jau rašiau. kiekvieną dieną išgyventi man buvo, tarsi didelis iššūkis. aš daug  plėšiausi, iš vidaus, iš išorės. dariau tiek nepateisinamų dalykų, kaltinau save, kitus, ir vėl save. pykau, kad turėjau visą tai išgyventi- bet gi iš to susideda gyvenimas. o dabar išvažiuoju. ir išvažiuoju dėl savo skausmo priežasties. tas šimtas dvidešimties kilometrų atstumas, kažkiek turėtų pagydyti. turėjau tai padaryti ko gero senai. bet tik darbas čia mane ir laikė.

vakar supratau, kad per tuos devynis mėnesius mano kolegos ir vadovas man tapo tarsi šeima. negalėjau sulaikyti ašarų, kai girdėjau atsisveikinimo žodžius, kuriuose buvo tiek daug jų, tiek daug manęs. tai tie žmonės, kurie man padėjo vien savo buvimu tobulėti kaip žmogui. ir man vis nesitiki, kad vakar buvo paskutinė diena su jais, kad jie surengė man atsisveikinimo vakarėlį, stengėsi išlydėti, stengėsi parodyti, kad ne tik jie man buvo daug daugiau nei kolegos, tačiau kad ir aš buvau jų vertinama. negalvojau, kad taip sunkiai suvoksiu, kad tai lygir viskas.

aš labai bijau nebe pasveikti.  labai. todėl ko gero šiandien reikia krautis daiktus. ir žinau, kad dar tikrai prireiks šiek tiek laiko, kad nebežiūrėčiau ilgesingai pro savo naujų namų langus. bet viskas praeis. savo laiku. ir mano laikas jau prasideda. labai norėčiau tuo tikėti.

ir nors faktas, kad tavęs neištrinsiu… bet viso, praeitie, užklysk pas mane tik tuo atveju, jeigu nemaišysi kortų mano dabarčiai ir ateičiai. iki.

Rodyk draugams

nes tu ne mano, o aš ne tavo. ir akys atsiveria. mes svetimi.

prabėgo daug mėnesių.

ir aš nebenoriu tavęs susitikti. man nepatinka, kai aš nemaloniai nutirpstu, taip tarsi mirčiau (ir nors nežinau, ką reiškia mirti, bet įsivaizduoju, kad jausmas į tai panašus), tardama tau tą šaltą labas, kai nueiname nuo vienas kito taip, lyg būtume nepažįstami. tas nutirpimas toks skaudus ir aš labai jo bijojau. kai patyriau nepažįstamųjų susitikimą- nebenoriu numirt dar kartą.

susitikti tave, kad ir prasilenkiant, man yra iššūkis. po kurio jaučiuosi blogai. man to nereikia. jau nebereikia.

aš niekada niekam nieko panašaus nejaučiau, ką jaučiau tau, nors maniau, kad yra kitaip. aš tave idealizavau, nes nebuvo geresnio už tave. bet tau už mane yra. ko gero ir man bus.  ir aš ilgai dėl visko kaltinau save. taip ilgai, kad pamiršau apie save, kad nenusipelniau to, kas vyksta ir kaip viską padarei. ir dabar aš suprantu, kad tu melavai, kai sakei, kad niekada su manim nepasielgsi blogai, kad mylėsi, kad saugosi, kad esu tau viskas. ir man dėl to neskaudu, jau nebe. man skaudu tik dėl to, kad išniekinai tai, ką jaučiau, kad pabėgai nuo manęs kaip bailys, taip įskaudindamas beveik metams, nes man iš tiesų buvai daugiau nei meilė, tu buvai sieloje. ir nežinau ar užteks metų, kad tave pamirščiau, ar pamiršiu tave po dviejų… o gal amžinai jau liksi širdyje, kaip tas, kurio nebenorėsiu prisiminti. aš nebenoriu tavęs sutikti.

aš nebenoriu tavęs sutikti, nes tu sužeidei. ir tos žaizdos negyja, kai matai, kad ir sekundės dalį žmogų, kuriam tavo žaizdos nesvarbios, kuris paliko tave pliką basą su visomis tavo svajonėmis ir viltimis, kad viskas bus gerai. paliko ir išėjo ten, kur lengviau, ten kur tau viskas nauja, ten kur tu kažką žadi mylėti ir galbūt myli . ir kai žinai, kad tai tęsėsi gerokai prieš tam žmogui, tavo širdį supjausčius į daug smulkių gabaliukų, pasidaro šlykštu. ir pikta. net ir ant savęs. ir aš maniau, kad tu esi mano vaistas, klydau, kaip ir klydau dėl to, jog tu esi man, o aš tau, iš tikro tu esi man nuodas. tikiuosi, kad kai kitą kartą tave sutiksiu, tai nebejausiu to keistai nemalonaus nutirpimo. tai išmuša mane iš vėžių. nes tu išjungei jausmus man, kai įjungei juos kažkam kitam, ir man dėl to šlykštu. šlykštu, kad nespėjau pasitraukti ir savęs nežeminti, kad neigei tai, ką ir taip žinojau.

aš tavęs nebemyliu, bet man vis dar skaudu. nes buvai mano visos pusė. nes aš maniau, kad man nebereiks ieškoti. man atrodė, kad suradau. ir gal dėl jos tu būsi geresniu žmogumi, nes man  nebesi geras žmogus, ir aš niekada nebeklausysiu, koks geras žmogus esi kitiems. tai, ką padarei man, tegul kalba ir pms’as, yra tai už ką atleisiu tik po ilgo laiko. ne dabar, nes man skauda net labas tau pasakyti. ir niekas nesupras, kodėl aš tave dar nešiojuosi širdyje,  laikiau tave geru žmogumi, geresniu už save, ir kad ir koks esu monstras, tu baisesnis. bet būk geru žmogumi kitiems. būk geru jai. ir dėl jos.

šiandien aš verkiu dėl to, kad pasakėm vienas kitam labas, nes eidama ir akis įbedus į telefoną, mažų mažiausiai tikėjausi iš už kampo einantį pamatyti tave. aš nenoriu tau sakyti tų abejingų labas, nenoriu matyti jos, ir tavęs, jūsų kartu, jūsų atskirai. aš tavęs ilgėjausi. o dabar ilgiuosi akimirkų, kurios buvo gražios, aš branginu kiekvieną prisiminimą, kurio negaliu išmesti iš galvos, nes tu buvai mano visos pusė. tu mane palikai, ir be jausmų skaudinai taip, tarsi būčiau blogiausias žmogus pasaulyje, kurį reikia nubausti. ir aš buvau blogas žmogus, bet ne tokių bausmių verta. aš labai norėčiau nebejausti tavęs širdyje, nes jaučiu tau tik blogai. sugedo gero vaibo radarai skirti tau.

dešimt dienų… ir aš padarysiu, ką turėjau padaryti prieš devynis mėnesius. ir niekas nesakė, kad bus lengva. bet tavęs matyti nebenoriu. dešimt dienų ir to nebebijosiu. o grįžus pasakysiu tau labas ir nebejausiu keisto nutirpimo, kuris man primena lėtą mirtį. kad tu žinotum, kaip aš tave mylėjau ir kaip mane gelia, kad esame svetimi.

nebenoriu su tavimi prasilenkti.

https://www.youtube.com/watch?v=yteXdnQQSUc

Rodyk draugams

ir vėžliai juda greičiau už mane

aš noriu labai daug. nuo žmogaus, dėl kurio apsimokėtų depiliuotis kojas, iki striukių, paltų ir puspalčių, kuriuos perku jau ištisus aštuonis mėnesius. striukių pirkimas ne meditacija. tas prasmės ieškojimas tobuloje striukėje mane jau vargina. o gal aš varginu pati save? visko gali būti.

išeinu iš darbo. išsikraustau. po mėnesio. ir išvažiuoju tarsi į užsienį. nieko nepažinodama, nieko nesitikinti, be emocijų. išvažiuoju su savo tuo keistu skausmu, kuris man darosi panašesnis į išprotėjimą. ir vis mąstau, kad gi gyvenimas velnioniškai keistas, kad per šituos metus tiek prisidirbau, persidirbau ir kiek buvo pridirbta man. ir atrodo vis sunkiau gyventi man vos už kelių šimtų metrų nuo savo praeities, tame pačiame mieste, tame pačiame gyvenamųjų namų mikrorajone, kai mus, t.y. ją, jį ir mane skiria parduotuvė, dvi kebabinės ir vaikų žaidimų aikštelė. sunku nenorėti susitikti, ar net akies kampeliu pamatyti praeitį ir jos šešėlį, nes nebereikia. per tiek laiko dingo noras bendrauti, dingo noras nepaleisti, bet skausmas ir prisiminimai liko. tarsi šaipydamiesi. aš vis vėžlio greičiu judu link kažko, kas reiškia pagerėjimą. ir dabar man visai sunku suvokti, kad jis mane palikęs puolė pas kitą, ir kiek jėgų aš atiduodu mintims apie juos, kai jie gyvena normalų gyvenimą, džiaugdamiesi savo ateitimi. va tokia aš išprotėjusi, va tokia aš vis dar nepaleidžianti. bet jau reikia. gi pajudėjau. ties lokacija, ties mokslais, ties mintimis.

nors suvokusi, kad jau po truputį dedu tašką, kad į gimtuosius namus grįšiu jau sustiprėjusi ir jau nebebijosiu akių, kurių nebenoriu matyti šiandien, visą dieną mintyse sau sakiau: keistas tas gyvenimas… ir apsipylusi ašaromis stebėdama savo atvaizdą veidrodyje negalėjau patikėti, kad prabėgo tiek laiko, o aš vis dar užsiciklinusi. aš vis dar emociškai prisirišusi prie jausmo, kurį patyriau tada, kai galvojau, kad tai yra ir bus mano prasmė ir kad jos nereiks ieškoti striukėse ar paltuose, nes mane šildys tik tai, kas šildė prieš atrodo tiek daug laiko. ir visi tie bandymai save apgauti vienkartiniais susimetimais ir apsimetimais buvo tokie kvaili. nes nei vienas jų nebuvo vertas mano depiliuotų kojų. viskas bus gerai.

po truputį išeinu iš praeities. ir sekantį kartą grįšiu stipri. nepasiduodanti. priimanti tai, kas man skirta ir greičiau po visų išbandymų atsitiesianti. su metais ateina branda ir ledkalnio sindromas, kai jausmai ir emocijos tarsi užsišaldo ir jau niekada neatšyla. ir nors sau to nelinkiu, vis dėlto jau norėčiau išeiti iš savo pačios sukurto emocinio kalėjimo ir tiesiog plaukti pasroviui link to, kas vadinasi - pagerėjimu ir gal net praregėjimu.

nes kartais žmonės tampa svetimi. nes kartais skausmas nesutelpa viename žmoguje, viename mieste, vienoje šalyje ar net viename pasaulyje. ir dalintis jausmais… kartais per brangiai kainuoja.

https://www.youtube.com/watch?v=vxLkr3cIJto

Rodyk draugams

kai tau overdose dangaus.

aš tokia susivėlus. ir jaučiu kaip mano vokas vėl pradeda trūkčioti.  per šį mėnesį viskas ir susidėliojo ir susimaišė. aš vis dar mėgstu viskam duoti vardus, net jeigu tai ir neįvardijama. ant manęs dažnai pyksta mano kolegė, kad viską per daug sureikšminu. bet aš tokia esu. tai mano akys, mano mintys, mano širdis, ir jeigu norėsiu sureikšminsiu kiekvieną sapną, kiekvieną juodą katę perbėgusią man gatvę, kiekvieną sudužusį puodelį ar blogą horoskopą. aš tokia susivėlusi. man įdomūs tie dalykai, kurie gal niekam kitam nėra įdomūs, mane jaudina nepasiekiami dalykai ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. ir kokia aš vis dar naivi.  nebe tokia, bet naivi.

šiandien susimąsčiau, kad esu dėkinga dėl to, kiek patyriau. per paskutines dienas prisidariau sau gėdos, bet dabar žinau, kad su mano trumpais susižavėjimo objektais viskas baigta. man labai gėda, kad leidau sau įsivaizduoti to, ko nėra, ypač tada, kai pamatai, jog tavo įsivaizduojama simpatija yra su kitu žmogumi. gėda praeis. kaip ir visa kita. nors kitą vertus, man pradėjo tas žaidimas šiek tiek patikti. labai reti susitikimai be įsipareigojimų. tik bėda, kad aš nemoku neįsižiūrėti, nemoku neprisirišti, todėl net man pačiai ramiau matyti, kad pirmas žmogus, kuris man pradėjo patikti ir tiesiog traukti , po mano gyvenimo tragedijos, yra su kitom, o ne manim, nes iš mūsų nebūtų nieko gero išėję, galbūt būtent dėl to ir jaučiuosi geriau. stipriai susimovusi, tačiau neskausmingai. fizinė trauka ir baimė pažiūrėti vienas kitam į akis, prie gero nepriveda. o kai žmones tik tas ir sieja… prie gero tai nepriveda. svarbiausia, kad neskauda. pamiršti ir palikti viską praeityje.ę

sapnavau savo pirmąją meilę. tiksliau tik jo nuotrauką. sapnavau, kad noriu pašalinti paskutinę savo tatuiruotę. peržiūrėjau draugus iki šešto sezono ir man viskas taip naujai ir šviežiai atrasta. tiek situacijų, kur matau save, kitus, jų elgseną ir jausmus. man taip patinka stebėti jų veiksmus ir garsiai juoktis, kol neprisimenu, kad kažko taip stipriai ilgiuosi. ilgiuosi jaukumo ir saugumo pojūčių, ilgiuosi to jausmo, kai jautiesi tvirtai stovėdamas ant žemės. ir iki begalybės norėčiau nieko nebebijoti, net mylėti ir būti šalia kito žmogaus visiškai savimi. aš nebebijau būti be žmogaus, kuris maniau, kad yra MANO. dabar aš bijau, kad negalėsiu kurti naujų santykių su KITU žmogumi, kuriam norėsiu jausti tą patį, ką jaučiau ir JAM. jei sakot, kad meilės nebuvo, tai ji buvo. ji buvo graži. ji buvo tokia, kokia turėjo būti. viskas bus gerai. po tiek laiko aš darausi ramesnė. susitaikanti ir suvokianti, kad dar kurį laiką jausiu, bet nebe taip. kad nesvarbu, jog jis mane jau pamiršo ir mano vietoje kažkas kitas. juk kažkada jam buvau viskas, ir nieko nepakeisiu, kad jo gyvenime yra kažkas, kas jau po to visko.

mano emocijos padarė daug neteisingų sprendimų ir išpuolių, bet ateina momentas, kai suvoki, kad neverta kovoti su savimi ir priešintis tam, kas vyksta, nes tai galų gale vis tiek įvyks. jeigu kažkieno jausmai tau, ima ir išeina, neverta tam priešintis. taip tiesiog turėjo nutikti. ir kad ir kaip skaudu būna, kad tie jausmai, kurie buvo skirti tau, per akimirką būna atiduoti kitam - su tuo kovoti taip pat neverta. taip irgi turėjo būti. jei buvo išlietas koks milijonas ašarų, iš nervų surūkytos koks tūkstantis cigarečių, nemiegota koks mėnuo naktų, kažkam prikalbėta begalybė negražių dalykų, o nepažįstami žmonės dešimt kartų girdėjo tavo nuoskaudas, tai jau reiškia, kad jautei, kovojai su savimi ir nenorėjai susitaikyti su tuo, kas dedasi tavo gyvenime. man tai buvo pabaiga. ir aš ilgai mąsčiau, kad tai yra viso pasaulio pabaiga. bet pasaulis baigsis, jis tikrai baigsis, bet ne dėl manęs, ir tikrai ne dėl jo. aš jaučiu. ir vis dar liūdesį, tik jau blaivų.

ko gero darausi visiškai laisva nuo savęs pačios, ir man tai patinka.

laimės sausainiukas iš cup’o majų parduotuvės sakė, kad viskas bus gerai. ir aš tikiu. vis dar naiviai tikiu, kad kažkieno išspausdinti žodžiai pateko į mano rankas ne šiaip sau.

Rodyk draugams

pasveikti.

visa savaitė praėjo su daug apmąstymų. mačiau viską, ko nenorėjau matyti, išgirdau tiek, kiek irgi nenorėjau girdėti. praeitos velykos buvo pirmosios ir paskutinės, kurias švenčiau su žmogumi, kurį laikiau savo žmogumi. o dabar tas žmogus gyvena jau su kitu žmogumi ir tai nesu aš. bet liūdna ko gero ne dėl to. gal per ilgai stovėjau vietoje laukdama, kol viskas savaime susitvarkys. bet po daugiau nei pusės metų, aš matau, kad niekas savaime nesusitvarko. žaizdas tikrai išgydys laikas, bet tik tuo atveju, jeigu būsiu neužsiciklinus ties dalykais, kurie nebėra mano dalykai. nematysiu ir negirdėsiu… apie tai, apie ką visada norėjau žinoti ir girdėti, jausti… ir mylėti.

bendrai apėmus visą laikotarpį, tai viskas lygir gerai. aš pasiryžau keisti gyvenimą. tik man be proto liūdna, kad turiu bėgti. nuo savęs ir nuo to, kas mane gniuždo. ir būtų gerai, kad čia būtų tik ilgas pms, ilga pilnatis. aš irgi noriu ko nors šalia. nenoriu kažko mylėti, nenoriu prisirišti, bet jau noriu kažko šalia. bent tam, kad pasimirštų viskas iki tos ribos, kai galėsiu sąžiningai sau prisipažinti, kad jau pasveikau. pasveikau nuo žmogaus, kurį laikiau savo žmogumi.

Rodyk draugams

dar gi ne pilnatis, ką…?

nu tipo.

dar ne pilnatis, bet jaučiuosi taip, tarsi mėnulis jau n-tąją savaitę būtų blynas, o aš fakin blynų tešla. rytais verkiu visiškai dėl man nesuprantamų priežasčių. kartais dar padarau po dvidešimt netaisyklingų pritupimų ir atsilenkimų. dar sapnuoju sapnus, pusiau realistiškus, pusiau kosminius, o eidama į darbą vis mąstau kaip čia yra, ką gi aš vis dėlto naktimis pradėjau sapnuoti. atkreipiau dėmesį, kad tik atsikėlusi ryte neatsimenu visiškai nieko, kas susiję su mano pasąmonės nesąmonėmis. vadinasi viskas blokuojasi. taip ir turi būti. nes jausmai ne man, jausmai ne man. ne dabar. nors kitą vertus, nenoriu būti sena mama, sena žmona. nenoriu, kad ateityje, kai man bus tram, kas nors galvotų: ei, bet tai su ja kažkas negerai, jau tram, o dar neturi nieko, kas galėtų vadintis potencialiu jos vyru.

bet ir dabar žmonės kalba, kad esu tuščia. po tokio pasakymo itin susimąsčiau. galbūt iš tiesų esu tuščia, nieko kitam negalinti duoti. keista, kad karštai reagavau dėl to, ypač, kai tai pasakė žmogus, kuris man nelabai, ir kuriam iš tiesų aš nei noriu ką nors duoti nei buvau pasiryžusi tam. kritikos aš nepakeliu. esu tam dar per daug vaikas. gal dėlto ir esu tuščia. kaip koks maišas iš kurio buvo ištraukti akli kačiukai ir atiduoti kam nors, kam jų labiau reikėjo nei kokiai nors upei, kur karštos vasaros naktimis maudysis nuogos poros. nes gi taip dariau ir aš. nebuvau kačiukai, nebuvau upė. bet gi ne apie tai. šios vasaros naktimis aš suksiu vyšninį tabaką ir galvosiu, kad viskas su manim gerai, o upėse tegul maudosi tie, kuriems to reikia labiau. ai, ir gal dar gersiu serbentinį alų. nes vyšninis, kaip ir mano firminis tinginys yra praeitis. aš aiškiau supratau, kad man reikia  labiau mylėti save nei norėti kažkam patikti. kol kas dar gyvenu ne savimi, o kitais. kitų pasakytomis mintimis. ir vis pykstuosi su savimi neigdama viską, ką sako kiti, nes man ne vis vien. tiesą juk sunkiausia pripažinti.

o iš tikrųjų reikalai nejuda. nerašau bakalauro darbo, nes vadovas mane ignoruoja. neturiu temos, neturiu vadovo. neturiu menkiausio supratimo apie ką noriu rašyti. žinau, kad noriu baigti mokslus, bet kaip - net neįsivaizduoju. darbe neprogresuoju, nes pati to nenoriu, nenoriu tvarkytis su apskaitom, nenoriu tobulėti šitoje srityje, va ant kiek aš vaikas. tai pasiuntinėjus gyvenimo aprašymus dėl parduotuvės vadovo pareigų suvokiau, kad neturiu stuburo, nes į pokalbį mane vis gi pakvietė, bičas su safari rūbais, kuris save vadino atrankos kažkuo kažkuo, išvadino mane labai faina, labai meniška, bet labai greit nuleido ir ant žemės, nes neturiu to, ko reikia vadovei - pasitikėjimo savimi. ir jie buvo teisūs. siunčiau ten savo gyvenimo aprašymą labiau dėl sportinio intereso nei dėl įsitikinimo, kad mane priims į tą darbą, aš buvau šimtu procentų įsitikinusi, jog į darbo pokalbį mane pakvies, žinojau ir kuo tai baigsis, bet po to susimąsčiau, kad o jeigu…bet tai jau buvo antras smūgis tą savaitę, todėl išėjau iš pokalbio baisiai nuliūdusi. tuščia ir nepasitikinti. savimi. o kitais net per daug pasitikinti kitais.

taip ir bėga mano dienos. dabartiniame darbe visai nebesistengiu. viskas kažkaip ne taip. pilnatis mano galvoje jau antrą savaitę. daug valgau ir perku drabužius už pinigus, kurių man turi užtekti iki mėnesio galo, nes alga tik kitą mėnesį. ir vis tiek perku kažkokius bomžiškus drabužius, kurie man nepatinka, nes sau atrodau kaip bomžas, bet svarbiausia, jog jaučiu, kad su drabužiais čia viskas gerai, čia aš iš vidaus esu bomžas, ir ta vidinė bomžė neišeina iš manęs. tai ar taip turi mąstyti ir gyventi dvidešimt ketverių metų vaikas? ne, ne taip.

kaip visos knygos yra apie gyvenimą, taip beveik visos dainos yra apie jausmą. jei nebenoriu jausti, tai nereiškia, kad negaliu klausytis dainų apie jausmus. ay ay. ya ya.

https://www.youtube.com/watch?v=eqKoNTNMebw

Rodyk draugams