BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

viskas vyksta, taip kaip turi vykti

jau tiek mėnesių čia. ir keista. nuo drėgmės kambaryje langai po truputį pelija. bet esmė ko gero labiau ne pelėsiuose, o kiliminėje dangoje, mano kambaryje, svetainėje, ir kilimai, šiuose namuose -visur. ant grindų ir sienų. šiandien kolegė sakė, kad ir jos virtuvėje pelija palangė ir kaltas dėl to- blogai sudėtas langas. ir aš gal net sutikčiau, jeigu ne noras jai visada prieštarauti. ji avinas, o aš tik žuvis, su kiek problematiškesne atmintimi nei žuvies. na, bet viskas ištaisoma. pelėsiai dings, kaip ir susitvarkys mano gyvenimas.

man vis dar keista. bet nebe taip. dažnai užduodu klausimą kaip žmogus prabuvęs su tavimi visą amžinybę iškart gali pulti į kito glėbį, ir tik dabar suvokiu, kad tai visai įmanomas dalykas, ir galbūt labiau tai suprasiu, kai pati tą patirsiu. nebenoriu niekam prilipinti skaudintojų etikečių ir tyliai kažko nekęsti. nebejaučiu nieko savo praeičiai. dabar drąsiai visiems kalbu apie savo buvusią meilę, dabar drąsiai pripažįstu, kad tie penki metai buvo kažkas, bet ėjo ir praėjo, lygiai taip pat kaip tu abejingai praeini pro elgetą kokioj požeminėje perėjoje, kaip iš viešojo transporto išlipa savo galutinę stotelę pasiekę žmonės. ir dabar aš vėl nebe įsivaizduoju savęs su kažkuo. ir taip gera būti vienai, turėti savo problemas, jas spręsti ir mąstyti blaivia galva, o ne pamišus dėl kažko suktis tarp minčių ir jų nebe suprasti, nes jose daugiau kitų žmonių nei tavęs. kaip gera nebeverkti naktimis ir ankstyvais rytais, kaip gera nebekurti milijono monologų, apie kuriuos prieš metus čia rašiau. kaip gera nieko nenorėti, tik patirti ir džiaugtis. kaip gera kartais sau patikti ir jausti vidinę ramybę. ar man gera? gera.

per tuos mėnesius buvau išsimylėjusi save ir susitelkusi į kitus, ir kai man sakė, kad nesusižavėčiau, kad neprisiriščiau, aš tik linksėjau galva. ir sudegiau. ne nudegiau, bet sudegiau. nes vėl mėginau atiduoti save, ir tą padariau per greit. ir visų tų- aš neverta, kaip ir jie neverti manęs. ir dėl to nebereikia virsti pelenais, nes aš vis dar auginu tą pinigų medį, kurį pradėjau auginti prieš metus, kai man buvo beprotiškai sunku. ir save aš, kaip tą pinigų medį vis auginu ir auginsiu, kol neateis laikas daryti kitaip, o jis dar tikrai neateis. nes viskas turi pradžią ir pabaigą, o mano pabaiga dar negreit.

ir gyvenu sau taip, dirbdama dviejuose darbuose, tam, kad nešvaistyčiau savo laiko niekams. ir esu išsekusi, bet kažką daranti ir tai vis dar veda priekin. juokiuosi iš niekų, kepu visiems pyragus, nors pati atsisveikinau su saldumynais, nes ir be jų mano gyvenimas gali būti saldus. lažinuosi ir visuomet pralaimiu, ir gal paslapčia tikiuosi, kad pasiseks kada nors santykiuose, verkiu, kai jau nebeištveriu, bet jau dėl savęs. nesibaiminu, kad liksiu viena, nes turiu planą, kad kada nors susituoksiu su bet kuo ir išsiskirsiu savaitės bėgyje vien tam, kad galėčiau pasakyti, jog nors vyro ir neturiu, bet susituokusi buvau. nebeieškau ir nieko nebesiveju. nebekviečiu mintimis žmonių, kurie niekada nebus su manimi, nes taip gyventi tapo kur kas paprasčiau. laimė turi spinduliuoti iš manęs, o ne nuo kitų į mane. ir čia komentarų nebereikia.

nes viskas vyksta taip kaip turi vykti.

Patiko (4)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras