BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

skendau. tavyje.

pilnatis. ir aš vėl palikau savo širdį tau. antrą kartą. trečio nebebus.

sakei neįsimylėti. tą ir dariau. ir tebedarau.

norėjau, kad tau būtų gera. taip pat kaip ir man. bet visi mano žodžiai atsimuša į sieną. visi norai. jausmai. aklavietė ir siena. kurią pastatei. ir tos sienos aš neperlipsiu. bet buvo gera. per daug. atidaviau tau, tai ką būčiau atidavusi bet kuriam, kuriam jausčiau prieraišumą ir norą būti. prie jūrų. keistuose muziejuose. dar keistesniuose renginiuose. ir susitaikiau su visais tavo minusais, kurių turi neproporcingai su pliusais. susitaikiau su tavo protingumu, kuris susimaišydavo su mano naivumu. susitaikiau su tuo, ką padarei kažkada. susitaikiau ir su skausmu, kurį palikai pirmą kartą. dėkojai, kai vėl atsiradau, kai atstūmei beveik prieš metus. prarijau senas ašaras ir šiandien ryju naujas. galvoje tuščia, širdyje nusivylimas, palengvėjimas ir praraja. aš nenorėjau tavimi tikėti. bet vėl tai padariau. buvai mano paslaptis, nes nenorėjau, kad kas nors žinotų, kad brendu į tą pačią upę. ir nors žinojau viso to baigtį. žinojau, kad tos ašaros dėl tavęs dar grįš, skendau tavyje. be paliovos.

ir kai sakei, kad neįsimylėčiau tavęs, aš bandžiau. ir leidau viskam plaukti pasroviui, nes man buvo gera. ir dabar suprantu, kad sakydamas, jog jauti, kad turi širdį ir esi laimingas, pradėjai įsimylėti mane, o tą darydamas, vėl bėgi, kuo toliau nuo to, ką pats gali jausti man. ir jei atverčiam visas kortas, tai tikiuosi, kad vieną dieną nebebėgsi nuo to ką jauti kažkam. ne man. bet kažkam, dėl to, dėl ko verta stengtis. pasilikti. kai likimas kažkieno gyvenime nebebus iššūkis.

ir aš tave paleidžiu. nes esi man svarbus. ir kai pamyniau visus savo principus, skausmą, prarytas ašaras, suprantu, kad turiu būti svarbi ir pati sau. sužeidei. dar kartą. per pilnatį. ir nebe rudenį. o vasarą. dedam tašką liepos pabaigoje.  ir nesvarbu kuriuo metų laiku mane paliksi, man skaudės taip pat. davei pamoką. nebebristi į tą pačią upę. į tave. atleisk. savęs pačios prašau atleidimo, dėl to, kad vėl patikėjau tuo, kas kainavo per daug. ir vėl rinksiu savo širdį iš mažų gabalėlių,ir vėl reikės laiko suvokti, kiek randų manyje palikai. ir vėl. ir vėl stengsiuosi tave pamiršti. kai baigsis pilnatis… tada vėl rinksiu save. įnešdamas naujų vėjų, išsinešei daug daugiau nei davei. ir vasara baigsis. ateis ruduo, ir tikiuosi, kad jis nebebus liūdnas dėl tavęs. dar nesuvokiu, kas įvyko. bet vėl palikai tuštumą.

nes dabar esu įsitikinusi, kad aš ne tau, kaip ir tu ne man. atleisk, kad tavimi tikėjau.

Rodyk draugams

jau gegužė

jeigu būčiau spalva, tai būčiau mėlyna. nuo tamsiai tamsiai mėlynos iki elektrinės ir skalsiai žydros. jeigu būčiau meilė tai tik tokia nuo kurios norisi rėkti iš liūdesio agonijos, laimės ir euforijos. viskas arba nieko. kažkada taip sakė daugelis žmonių. o šiandien jaučiu per mažai daug. per mažai euforijos ir per daug agonijos. nesu patenkinta dėl to, kokia esu, nesu patenkinta dabartimi. nes noriu nugyventi geriau. nes noriu turėti. ir noriu, kad mane turėtų. nes nenoriu skalbti drabužių gerdama džiną pusę pirmos nakties, kai visi veikia. nemiega. būna. gyvena. džiaugiasi. nes aš visai neveikiu, nebūnu, negyvenu ir visai nesidžiaugiu tais drabužiais, kurie skalbiasi tris valandas.

vėl prisimenu vasarą. vieną savaitgalį. jūrą, bangas, rytą ir paryčius. žvaigždėtą dangų ir mano užverstą galvą. norą būti. nepaleisti. ir po to kuo virtau. o virtau viskuo, bet ne savimi. apsileidau. leidau sau pūti. iš vidaus iš išorės, ir matau, kuo virtau dabar. bėgau, grįžau, vėl bėgau ir stengiausi stotis. atsistojusi vėl kritau. ir bandau kuo subtiliau rašyti, kad tai ne apie santykius, ne apie emociją, ne apie jausmą, ne apie skausmą. ne apie laimę. ne apie tą vieną savaitgalį, ir tik vieną mėnesį kažko. neapgausiu ar ne. tokia esu, nes mane sudaužė. o jeigu mane sudaužo kartą… visada matysi įskilusį kraštą. ar du. tris, keturis. penkis. nelygu, kokia figūra mane laiko kiti, ar aš pati save. esmė ta pati. esu įskelta. vis dar. o prabėgo tiek mėnesių, dienų, valandų. vis dar skauda. ir skauda dėl tų penkerių metų, nes vis jaučiu, kad jau greit sužinosiu tai, kas manęs neliečia. sužinosiu, kad jis ją ves, arba jie turės vaikų. ir atrodo- gerai. su viskuo susitaikiau. žinau, kad to, kas buvo nebebus. bet kai pagalvoju, kad bus taip kaip turi būti bus - suvokiu, kad man reikės reabilitacijos. nepaaiškinamas noras žinoti priveda prie nesąmoningo savęs žalojimo, bet žinau, kad taip bus. tie penki metai- mano izoliacijos nuo pasaulio metai. jie man reiškia daug tik dėl to, kad penkerius metus gyvenau tik su viena mintimi. o po tų penkerių metų atsibudusi ir suvokusi, kad nesu niekas kažkas vėl padarė taip, kad būčiau niekas, kad jausčiausi niekas. ir tuoj vėl prabėgs metai. nuo paskutinio karto, kai mane pavertė niekuo. meilė pasibaigia, ir žaizdos užgija. viskas, ką tau reikia žinoti. viskas kuo tau reikia gyventi. ir čia drabužiai išsiskalbia. o aš einu į balkoną stebėti elektros iškrovomis tviskančio dangaus, paleidžiant į orą smilkstančius cigaretės dūmus.

Rodyk draugams

naktis. aš. ir mano mintis. jau balandis

o dabar balandis. galva vietomis pilna, vietomis tuščia. kartais būna ir šilta. kartais apie jausmus neverta galvoti, nuoskaudas verta pamiršti. pinigų medis prašosi būti persodinamas, ko gero, grįžus iš kelionės taip ir padarysiu. apie nieką negalvoti. būti čia ir dabar. pamiršti vasaros prisiminimus, kurie kartais kutena, ar verčia nutirpti. nes buvau tikra. buvau savimi, buvau čia ir dabar, ir negalvojau, tuoj bus metai ir vėl viskas suksis ratu. bet kitaip. be kai kurių žmonių. be jausmų tiems žmonėms, be praeitų pirmų kartų, bet jau su naujais. jeigu praeitos vasaros pradžioje buvau sunykusi ir į kažką įsikibusi- tai šiemet esu įsikibusi mažiau, bet daugiau suaugusi. tokia pati, bet kartu ir ne. sugebėjau paleisti. sugebėjau ištrinti.

kartais mano girtos mintys manęs nestabdo. kartais vadovaujuosi čia ir dabar principu ne pagal paskirtį. kartais pridarau klaidų, kur žmonės jų nepridaro. kartais susimaunu lygioje vietoje. bet kartais… kartais būna kitaip. kartais nebijau suklysti. kartais net ir žinodama, kad suklysiu einu iki galo. kartais į kambarį įsileidžiu gaivaus oro gūsį, nes dabar balandis. kartais užsigalvoju tomis pačiomis tuščiomis ir pilnomis mintimis. pilnomis ir tuščiomis sutirštintomis spalvomis.

ir jau nesvarbu kiek kartų keisis mano nuotaikos, mintys, pilnatys ir metų laikai. kaip keisis mano amžius, ar išverktų, dėl kažko, ašarų skaičius. nesvarbu ir kiek simbolių būsiu surinkusi kažkam, kam jie beverčiai ir sunkiai suprantami. aš esu aš. ir aš nesikeisiu. ir būtent šią akimirką suvokiau, kad pirmiausia man reikia sugyventi su savimi. nes su savimi praleidžiu daugiausiai laiko.  nes tik aš atidarau tą langą, pro kurį į kambarį patenka tas gaivaus oro gūsis. ir tik aš suprantu, ką turiu omeny, kai savęs nesuprantu. aš esu šaknis savęs, ir niekam kitam ja būti negalima.

ir suprantu tik tiek, kad visi esame per daug panašūs, kad nesusitiktume nors kartą gyvenime. bet per daug skirtingi, kad juose ilgiau užsibūtume. ir tada kartais skauda. ir eini į darbą pro sukąstus dantis, pro sukąstus dantis valgai, miegi ir šypsaisi kitiems, ir išgyventi kiekvieną akimirką tampa sunku, nes suvoki, kad meluoji ir sau, ir jiems, kuriems šypsaisi. grįžti po to savo darbo, linksmybių ar susibūrimų namo ir nė viena mintis nebūna stipresnė už tavo skausmą ir gailestį sau. bet yra visuomet ir kitaip. tu bėgi supratęs, kad praradai. užsidedi šarvus, užsidedi visas įmanomas kaukes ir būni. čia ir dabar, su visais. ir tampi visuma, žinai, kad gali skaudėti, žinai, kad gali gelti, bet žinai, kad tu ne tas, kuris norėtų tai patirti. todėl atsiriboji ir tampi tuo, kuo galbūt net nenorėtum būti. ir tam antrajam aš linkiu nusimesti kaukes. nes jeigu ne aš, tai kažkas kitas turės prieiti prie tavęs vien tam, kad patirtum pilnatvę. tai buvo subjektyvu. ir skirta tam, kas buvo laiku ir vietoje. vasaros nuotykiui. kažkam kitokiam. kažkam, kas niekada nebūtų traukęs, jeigu nebūtų atstūmęs. nes gyvenimas susideda iš to. ir iš mūsų vaikščiojimo ratu. ir niekada nesakyk, kad nežinau, kas yra meilė. ir galiu dabar suklysti, bet aš įsivaizduoju, kad tu net nebuvai jos paragavęs. galbūt manei, galbūt norėjai jos, bet ir trupinio jos negavai. ir dabar balandis. ir tu dar vienas žmogus, kuris man svetimas, nes nebenoriu prisiminti to, ką padarei. ir aš per daug nuostabi, kad būčiau to verta, nes kažkaip ir be tavęs man buvo gerai, kol nesužavėjai savo nuodais. o tu nuodingas išties buvai.

ir dabar balandis. ir aš nieko nesitikiu. nes geriausi dalykai gyvenime ateina netikėtai. milijoną kartų girdėta frazė, ištarta, aprašyta ir apgalvota. bet veikia, ar ne.

Rodyk draugams

du žingsnius į priekį ir vieną atgal. trys žingsniai į priekį ir vienas su puse atgalios

sapnavau muilo burbulus ir kaip prašiau mane prie jų nufotografuoti. ir šiomis dienomis man liūdna. taip, kad net sapnai su muilo burbulais nepadeda. po praeito savaitgalio susijaukė dalis manęs. ir galbūt dėl to, kad buvau ten, kur manęs neturėjo būti. ir dariau tai, ko neturėjau daryti. ir buvau su tuo, su kuo neturėjau būti. ir dabar galva blaivesnė. savaitgalis buvo skirtas galvai pamesti. pats laikas ją vėl užsidėti ir stengtis nebekartoti to paties, ko sakiau nebedarysiu. bet jeigu metai turi tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas ir išskirtinais atvejais- kas ketverius metus- tris šimtus šešiasdešimt šešias dienas, tai ko gero, nieko keisto, kad ir aš kartojau tai, ko nebenorėjau kartoti ir tų pačių klaidų tikimybė visados yra reali.

šį kartą sakiau, kad tai bus paskutinis kartas. galbūt dėl to ir sunku. nes norėčiau daugiau. daugiau dėmesio, daugiau laiko. daugiau vilčių, kad kažkas gali iš to išeiti. bet jau nuo pat bendravimo pradžios tai niekur nevedė. žaidėme atviromis kortomis. atvirai sakėme viską taip kaip yra. ir kai vis sakydavau, kad jau viskas, kad galiu į žmogų žiūrėti tomis akimis, kurios jį matytų ne kaip potencialų jaunikį, o draugą- nesusilaikydavau ir parodydavau žodžiais ir veiksmais, kad negali mano akys jo matyti tik kaip draugo, nors tu ką. ir tada aš sau sakydavau: tu ką, jau visai (?) vėl vydavau savo apgirtusias, gašliai ne kokias mintis ir gyvendavau įprastą gyvenimą. ir žinau, kad viskas pasimirš, kai susirasiu kažką kitą, kai nebereikės galvoti apie visus tuos netinkamus, ir visai nesvarbu, kad ir tas kažkas kitas bus lygiai toks pats. svarbiausia judėti. du žingsnius į priekį ir vieną atgal. trys žingsniai į priekį ir vienas su puse  atgalios. mažinant prarają nuo savęs ir vilties, kad ne viskas taip jau beviltiška. ir nėra. tik reikia nubrėžti ribas. ir sakyti ne, net tada kai nenori. nes po to būna skaudu. ir šįkart su savo norais ir klaidomis reikėtų atsisveikinti su visam. man skauda. ir aš nemeluosiu. mes nebuvom, mūsų nėra, mūsų nebus. tu man nebe. nes pats laikas.

ir sapne… manęs prie muilo burbulų nenufotografavo.

Rodyk draugams

vis dar tikiu horoskopais.

ir aš vis tiek tikiu horoskopais. savaitgalį kažkas išbūrė, kad neatsilaikysiu prieš svaigalus, ir tai iš esmės buvo tiesa. aš nenorėčiau daug kuo tikėti. arba bent nebe pasitikėti tais, kuriais negalima. bet vis dar tikiu ir pasitikiu. dėmesio, dingo ramybė, prieš mėnesį.  už dvylikos dienų. būtų buvę septyneri metai. būtumėme buvę laimingi jau septynerius metus, kaip kad būtume šventę savo jausmus septintą pavasarį pasitikdami ir septintąją vasarą kartu. ir aš vis dar ilgiuosi. jausmo, o nebe tavęs. ilgiuosi ir tų, su kuriais man buvo gera- jau be tavęs. bet jie nesiilgi manęs, ir galbūt dėl to tai tapo priežastimi dirbti du darbus, neturint nei vienos laisvos dienos, galbūt tai buvo priežastis pasinerti į keliones, atsisiųsti tinderį ar nusipirkti abonementą į sporto klubą, į kurį, per du mėnesius taip ir nebuvau nuėjusi. galbūt jie, kaip ir tu, buvo priežastimi, dėl ko aš negalėdavau užmigti, nes tos mintys apie juos nepaleisdavo manęs nei realybėje, nei sapnuose. o galbūt tai tik aš. amžinai per daug prisirišanti, amžinai sakanti, kad man viskas blogai ir kaip esu pavargusi. galbūt tai tik aš. o galbūt iš tikrųjų pavargau. galbūt hormonai. galbūt mano naivumas. galbūt išsiilgau. ne tavęs. o jausmo.

aš norėčiau save matyti laimingą. deramai įsimylėjusią. save. ne kitus. nes pagarbos sau- nusipelniau labiausiai.

ir kai gyvenimas tiek sykių kūliais vartėsi… tiek sykių mutavo. o kiek kartų tas pats gyvenimas privertė patikėti, kad jau viskas, jau viską atradau, aš vėl viską sumoviau. kažkurią dieną išgirdau artimos draugės žodžius, kad tu niekada nebūsi laimingas, jeigu nedarai to, kas tau nulemta. ridensiesi kūliais ir krisi. o krisdamas sulūši. ir lūžiai bus tokie skaudūs, kad net ir išgijus jausi viso to padarinius, nes brisi tomis pačiomis pėdomis, kuriomis iki savo kritimo ir atėjai. ir suksiesi taip savo užburtam rate, nes eini ne ten, kur reikia ir darai ne tai, ką vertėtų.

ir aš vėl viską nuleidžiu juokais. tu man, aš tau, nereikalingi viens kitam, užsimerk, suskaičiuok- viens du trys,ir manęs ten neliks. vis dėlto nusprendžiau, kad mano apgailėtina pavasario būsena priklauso ir nuo pms. labiausiai nuo pms. aš tiek daug dirbu, kad namuose beveik nebebūnu. tiek daug dirbu, kad pamiršau, ką reiškia pakelti akis į dangų, ir staiga jas pakėlus, suvokiu, kad dangus toks gražus. toks pilnas. šalto pavasario ir vilties, kad jei dangus jau toks gražus, ir naktim giedrom žvaigždėm nusėtas, tai ir tai, ką jaučiu pastarosiomis savaitėmis gali būti kažkas gražaus. ir nors neturiu laiko visiškai niekam, tomis retomis laisvės akimirkomis- neturiu savęs kur dėti.

prisimenu save praeitą pavasarį. prisimenu geram draugui ištartus žodžius: būk geras, tik nesakyk to, ką nori pasakyti. sėdėjom mes abu Vilniuje, reformatuose ir sukomės vyšninį tabaką. o po to aš atsiribojau. mėnesį. nes buvau davusi žodį nieko neskaudinti, nes pati buvau įskaudinta. todėl atsiribojau. nuo žmogaus, kuris buvo šalia, kai šalia manęs nebuvo net ir pačios savęs. kai nykau. visomis prasmėmis. ir tada draugas išvažiavo. atitolom. tomis pačiomis- visomis prasmėmis. pamenu, kad praeitą pavasarį gavau pirmą savo baudą gyvenime. pamenu velykų naktį, kuri buvo tokia ryški. tokia ryški. žvaigždėta. giedra.  jegerio, juoko ir laimės pilna. o kitą rytą snigo. pamenu, kaip apsisprendžiau išvažiuoti. pamenu, kaip geldavo pamačius tiek daug sąsajų. su praeitimi, kurios norėjau kaip ateities.

vėjavaike dar pabūsiu. nes kito kelio kol kas ir nėra. o dabar eisiu miegoti, nes tiesiog per daug pasiilgau savo lovos ir ilgesnio, nei kelios valandos, miego. pasiilgau savo šeimos. ir jausmo. pasiilgau visko, kas daro mane laimingą, o ne užimtą. bet dabar jau nebe apie tai.

Rodyk draugams

vienaskaita. daugiskaita. šauksmininkas

o pilnatys baigiasi. prasidėjo pavasaris. ir pilnatis kažkada vėl prasidės. pavasaris baigsis ir aš vėl balkone gersiu į save saulę. ir gal alkoholį. o jei ne alkoholį, tai bent cigaretę surūkysiu. vieną. o gal ir antrą. priklausomai nuo to, kiek šilumos bus tą dieną. ir gal vėl viskas bus nauja ir kitaip.  kitaip. gal vėl tikėsiu viskuo, kuo tik galiu. gal atgausiu savo naivumą ir mažiau skaudės kaskart prisimenant ar kažko, to kas nepasiekiama, norint. gal pradėsiu save atrasti tokią, kokios visada norėjau. sako, kad kabliuoti gruzdintom bulvytėm vanilinius ledus labai gerai. sako sūrumas ir saldumas pats tas. sakau, kad nebandžiau, bet gal teks. sako, kad dušas ir pridegta cigaretė duše irgi neblogai. ir vėl sakau, kad išbandysiu. pažįstu žmonių, kurie eina iki kino teatro ne dėl filmų, o tik nusipirkti spragėsių, o nusipirkę jų- jie tiesiog eina namo. ir pradžioje man atrodė kažkaip keista. o dabar galvoju ar jie spragėsius valgo su karamele ar tuos sūrius. nes jeigu taip daryčiau aš, tai eičiau tik dėl spragėsių su karamele. keistumo kerai išsisklaidė. ir aš mąstau šviesiau.

kai vis dar girtomis akimis nuvažiuoji šimtą kilometrų pas žmogų, kuris tau lygir patinka, lygir nepatinka, ir bežiūrint filmą tau pradeda dvejintis, to labiausiai nesitikint nulūžti, o atsikėlus nieko nesupranti, atrodo: nelauk nieko gero. ypač, jeigu dar sapnuoji, jog su tuo žmogumi bučiuojiesi. bet sapnai yra sapnai, o realybė yra realybė. ir kartais reikia tik džiaugtis, kad nenutiko nieko, dėl ko būtų reikėję gailėtis realybėje, o ne sapnuose. nors dažniausiai nevaldau savęs. nemoku. nenoriu.  bet šįkart suvaldžiau. ir žinau, kad greit nebereiks valdytis, nes nebebus dėl ko. aš nebetikėsiu savo žodžiais: bet man patinka bendrauti su tavimi. būkime draugais. nes taip nėra. ir vieno ir kito nėra. o aš save apgaudinėju, nes mano hormonai siaučia kaip pašėlę. nes man vis dar reikia dėmesio, bet realaus. ne vienkartinio. ir iš žmonių, kurie man irgi kažką reiškia. o gal žmogaus? vienaskaita, daugiskaita. šauksmininkas.

aš norėčiau. . . nedėliot kablelių ten, kur nereikia. ir kalbu šįkart tikrai apie skyrybą.

kai buvau jaunesnė. gal vienuoliktoje klasėje. klausydavau vienos dainos. ir vis įsivaizduodavau kaip viskas turėtų atrodyti šitos dainos žodžiams išsipildžius. ir ne priedainis man buvo gražiausias. gražiausias buvo jaukumas. ir mano pirma meilė. o gal abi. gal turėjau abi pirmas meiles, tik šito nesuvokiau. abi tos pirmos meilės nesėkmingos. ir ne nevykusios.  vienai niekada nebuvo lemta išvysti dienos šviesos, nors ji mėgino… ir viskas buvo kaip filme. ir filmas buvo panašus į meksikiečių melodramą. kai atrodo jau gali būti su žmogumi, bet tau vis kas nors sukliudo. o istorijos galas toks, kokio net nesitikėjai. bet tai buvo tiek nuoširdu ir tiek tikra, kad abejoju ar kada nors būsiu mylėjusi taip. nesavininkiškai ir tyrai. ir ar dar mylėsiu. apie jas abi rašiau. ne kartą. bet ši daina ko gero yra apie tą pirmąją. nuoširdžiąją, kuri laikui bėgant tapo nenuoširdi. kuriai niekada nebus lemta būti. dramatiškai skamba. bet kaip tai dramatiškai vyko. katė ir pelė. pradžioje aš, tada jis, tada aš, tada jis. niekada to niekam nelinkėčiau. nes jei yra meilė, gyvenimas nesišaipys. žaidėme jausmus tiek metų, kol galų gale pasidavėme, aštuoni metai… ir parašius tą skaičių išsižiojau. kažin kodėl. lygiai tiek laiko esame pažįstami. nes net praleisdama penkerius savo gyvenimo metus su kitu žmogumi, negalėjau visiškai pamiršti žmogaus, kuriam kažkada kažką jaučiau.

ir dabar esu tokia. vis kalbanti apie jausmus, ir taip jau yra. nes aš negaliu nejausti. nes man reikia apie tai kalbėti. nes gi norėjau priklausyti vienam, gavosi, kad priklausiau beveik dviems. bet nepriklausydama  nei vienam, kabinausi už bet ko. ir bet kaip. dėl to, kartais man vis dar skauda. skauda, nes negalima dalinti savęs bet kam. negalima pasitikėti tuo, kuo neverta, negalima norėti to, kas nenori tavęs. mano klaida tik viena.  jau kažkada sakiau, kad nemoku jausti mažai. rūpintis mažai. tikėtis mažai.  nemoku. bet meilė nėra apie priklausymą ar prisirišimą. meilė ne apie tai. meilė apie tai, ką jutau prieš tuos aštuonerius metus. meilė yra šita daina prieš tuos aštuonerius metus.

https://www.youtube.com/watch?v=vwQp0XtquXU

Rodyk draugams

dvylika dienų. beveik vidurnaktis

dvidešimt penktieji.

viską pamiršt. aš žinau. žinau. vis tiek tavim tikiu. nežinai. tavęs niekaip nepamiršiu.

kai kažkas tave palieka, tavyje visuomet trūksta kažko, į ką sutelpa dalis tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės kitam. ir tuomet tu desperadiškai ieškai kažko, kas viską, ką iš tavęs išrovė- užpildytų. aš vis dar ieškau. ir dažniausiai kabliuojuosi ties tais, kurie nieko man nejaučia. tarsi jie lygir yra gyvenime, bet prie to gyvenimo nieko nei prideda nei atima. o aš tiems- kitiems pusgirtė rašinėju, tarsi maldaudama dėmesio ir prisipažinimo, kad nors šiek tiek jiems patinku, taip norėdama sugrąžinti savo ego ir libido į tetrio žaidimo rėmus.

įkvėpk ir nepaleisk. bet tik būk tas, kuris vertas manęs, ir kurio verta aš. ir kai mes susitiksim dings viskas, kas buvo blogai, kas buvo per klaidą ir girtumą padaryta. dings viskas. net ir tu. net ir aš. ir kartu turėtume pajusti pilnatvę. nes kitaip. nei tu. nei aš. nebūsim vienas kitam. ir aš kartais pagalvoju, kad būti dėl vienas kito kur kas paprasčiau nei rasti su kuo būti dėl kažko.

aš vėl pradėjau graužti save iš vidaus, bet noriu tikėti, kad tai laikina. vėl pradėjau svajoti apie šviesų rytojų. vėl norėčiau pajausti, nors vienai taip gerai. taip gerai, kad net bandau suprasti save ir kas sau aš esu iš tikrųjų. bet gera ir nubusti šalia kažko. ne šalia prisiminimų. ne šalia sapno, kuris vaidenasi mano širdyje. nes aš mylėjau, ir per stipriai. ta meilė tapo nepakeliama nei man, nei jam. mano meilė kažkam transformavosi į nepakeliamą kankynę, iš kurios abu ištrūkome. mano vadinama meilė rado savo papildinį, o likdama viena ir ieškodama kažko, kas užpildytų tuštumą. kas užpildytų norą kažkam ir nuo kažko priklausyti aš darau tiek klaidų. kad kartais nebe suprantu, kas yra tikra. kas yra jausmas, ir kas tik jausmo atspindys. kartais rodosi, kad niekada ir nejutau. bet kartais… prisimindama viską, kas buvo prieš mano klaidas, na tas, dabartines…apeinant pyktį, liūdesį, ašaras, kaltinimus, agoniją, sielvartą ir piktus žodžius… aš prisimenu apkabinimus. bučinius. net ir tuos, kuomet skruostais ritosi dar nespėjusios pasiilgti savo skausmo ašaros. aš pasiilgau tavęs. tokio, kokį iš tiesų mylėjau. pasiilgau užtikrintumo, kurį mačiau tik būdama su tavimi. pasiilgau viso to, ką darėme kartu, pasiilgau valentino dienų, kalėdų, naujųjų metų, mūsų gimtadienų ir paskutinių mūsų velykų. pasiilgau akimirkų, kuomet nubudus apsiversdavau į kitą lovos pusę vien tam, kad tave apkabinčiau, pabučiuočiau ir taip išgulėčiau kol man nutirptų rankos. įkvėpk ir nepaleisk. ir aš nebežinau ką darau. ir nežinosiu, kol iš tikrųjų tavęs nepaleisiu. nesąmoningai bandau save įsivaizduoti su kitais, net ir tais, tarp kurių ir manęs nieko nėra ir nebus. jau antri metai, kaip tu kažkieno kito. ne mano. ir aš jau nebe tavo. ir aš vis dar darau tas pačias klaidas. kurių kažkada nebedarysiu. nes tu išmokei ir likai kaip sapnas.

aš taip norėčiau. būtent nuo šios akimirkos išbraukti viską, ką padariau ne taip. užbraukti brūkšnį ir judėti tolyn. nes tai, kas yra ne man ir ne mano… nebeturi manęs persekioti.

Rodyk draugams

viskas vyksta, taip kaip turi vykti

jau tiek mėnesių čia. ir keista. nuo drėgmės kambaryje langai po truputį pelija. bet esmė ko gero labiau ne pelėsiuose, o kiliminėje dangoje, mano kambaryje, svetainėje, ir kilimai, šiuose namuose -visur. ant grindų ir sienų. šiandien kolegė sakė, kad ir jos virtuvėje pelija palangė ir kaltas dėl to- blogai sudėtas langas. ir aš gal net sutikčiau, jeigu ne noras jai visada prieštarauti. ji avinas, o aš tik žuvis, su kiek problematiškesne atmintimi nei žuvies. na, bet viskas ištaisoma. pelėsiai dings, kaip ir susitvarkys mano gyvenimas.

man vis dar keista. bet nebe taip. dažnai užduodu klausimą kaip žmogus prabuvęs su tavimi visą amžinybę iškart gali pulti į kito glėbį, ir tik dabar suvokiu, kad tai visai įmanomas dalykas, ir galbūt labiau tai suprasiu, kai pati tą patirsiu. nebenoriu niekam prilipinti skaudintojų etikečių ir tyliai kažko nekęsti. nebejaučiu nieko savo praeičiai. dabar drąsiai visiems kalbu apie savo buvusią meilę, dabar drąsiai pripažįstu, kad tie penki metai buvo kažkas, bet ėjo ir praėjo, lygiai taip pat kaip tu abejingai praeini pro elgetą kokioj požeminėje perėjoje, kaip iš viešojo transporto išlipa savo galutinę stotelę pasiekę žmonės. ir dabar aš vėl nebe įsivaizduoju savęs su kažkuo. ir taip gera būti vienai, turėti savo problemas, jas spręsti ir mąstyti blaivia galva, o ne pamišus dėl kažko suktis tarp minčių ir jų nebe suprasti, nes jose daugiau kitų žmonių nei tavęs. kaip gera nebeverkti naktimis ir ankstyvais rytais, kaip gera nebekurti milijono monologų, apie kuriuos prieš metus čia rašiau. kaip gera nieko nenorėti, tik patirti ir džiaugtis. kaip gera kartais sau patikti ir jausti vidinę ramybę. ar man gera? gera.

per tuos mėnesius buvau išsimylėjusi save ir susitelkusi į kitus, ir kai man sakė, kad nesusižavėčiau, kad neprisiriščiau, aš tik linksėjau galva. ir sudegiau. ne nudegiau, bet sudegiau. nes vėl mėginau atiduoti save, ir tą padariau per greit. ir visų tų- aš neverta, kaip ir jie neverti manęs. ir dėl to nebereikia virsti pelenais, nes aš vis dar auginu tą pinigų medį, kurį pradėjau auginti prieš metus, kai man buvo beprotiškai sunku. ir save aš, kaip tą pinigų medį vis auginu ir auginsiu, kol neateis laikas daryti kitaip, o jis dar tikrai neateis. nes viskas turi pradžią ir pabaigą, o mano pabaiga dar negreit.

ir gyvenu sau taip, dirbdama dviejuose darbuose, tam, kad nešvaistyčiau savo laiko niekams. ir esu išsekusi, bet kažką daranti ir tai vis dar veda priekin. juokiuosi iš niekų, kepu visiems pyragus, nors pati atsisveikinau su saldumynais, nes ir be jų mano gyvenimas gali būti saldus. lažinuosi ir visuomet pralaimiu, ir gal paslapčia tikiuosi, kad pasiseks kada nors santykiuose, verkiu, kai jau nebeištveriu, bet jau dėl savęs. nesibaiminu, kad liksiu viena, nes turiu planą, kad kada nors susituoksiu su bet kuo ir išsiskirsiu savaitės bėgyje vien tam, kad galėčiau pasakyti, jog nors vyro ir neturiu, bet susituokusi buvau. nebeieškau ir nieko nebesiveju. nebekviečiu mintimis žmonių, kurie niekada nebus su manimi, nes taip gyventi tapo kur kas paprasčiau. laimė turi spinduliuoti iš manęs, o ne nuo kitų į mane. ir čia komentarų nebereikia.

nes viskas vyksta taip kaip turi vykti.

Rodyk draugams

saugumo jausmas.

šie metai- metai be vyrų. metai be problemų. turiu dar 363 dienas. ir per tas dienas- jokių susižavėjimų, jokių seilėjimusi. niekam neleisiu savęs skaudinti. ir niekam nereiks stebėtis, kad ko gero neatsiginu dėmesio iš priešingos lyties. neatsiginu, bet tik tų, kuriems savo dėmesio duoti nenoriu. ir negaliu. aš nebedalinsiu savęs.

noriu ramios savęs ir nebevargint savo minčių ta energija, kuri man nereikalinga. laisva nuo savęs pačios. o varge, kaip tai gera. ir visos silpnumo akimirkos… tegul jos daro silpnais kitus, o ne mane. nes man patinka būti nepažeidžiamai. kai mane sužeidžia, aš imu pernelyg į tai įsijausti. ir tai nėra gerai. man patinka būti saugiai. ir laimingai, kai laimė priklauso nuo manęs pačios.

Rodyk draugams

atsparumas sau.

šią naktį sapnavau žmogų, kuriam esu neabejinga ir apie kurį vis dar dažnai galvoju, nes pykstu. šalia kurio būnu išprotėjus. šalia kurio būdama suvokiu, kad darau tas klaidas, kurių vėliau nenorėsiu prisiminti. ir sapnavau daug. ir taip mažai. ir visai akivaizdu, kad mano pyktis tam žmogui toks visai nemažas, bet tas ir neleidžia pamiršti jo. o aš lygir noriu, nes nevertas jis mano minčių. juoko ir viso kito, ką daviau jam, per mažą, bet mane stipriai palietusį, bendravimo laiką. niekam nepatinka būti atstumtam. aš buvau atstumta, gal ir dabar tokia esu. nežinau. vėl pernelyg susifokusuoju link to, ko nereikėtų. norėčiau būti atspari. sau ir savo mintims.

ir ateis Kalėdos. prieš metus, per Kalėdas sakiau, kad viskas bus kitaip. ir bus. prieš metus, per Kalėdas springau ašaromis, nes negalėjau susitaikyti su tuo, kad ne aš žaidžiau gyvenimą, o gyvenimas žaidė mane. prieš metus skaičiau knygą, kurią tokiu pačiu metu skaito jau kitas žmogus, ir tikiuosi, kad jį ta knyga paveiks kaip ir mane. tuo metu man jos reikėjo, kaip įkvėpimo ir nuraminimo. prieš metus ir sapnai buvo kitokie. ir norėjau pabėgti nuo kiekvieno sutikto žmogaus. dabar bėgti nenoriu. noriu teisingai bendrauti, norėčiau, kad kažkas manyje pamatytų tai, ką mato žmonės, kurie nenori paleisti. ir kurių nenoriu paleisti aš. prieš metus buvo kitaip. ir buvo labai blogai. dabar nėra blogai. dabar geriau. ir gali būti dar geriau. ir dabar tai pasakyti nėra sunku. aš nežinau kas bus ryt ir poryt ir tai jau nebėra taip svarbu.

dabar mano drabužiai džiūna ant džiovyklės naujame mieste. kuriame esu jau pusmetį. per tą pusmetį įvyko iš tikro nemažai dalykų. tiek įkvepiančių, tiek skausmingų. tiek kvailų, tiek protingų. vonioje greta dantų šepetėlių vis dar yra dantų šepetėlis žmogaus, kuris nebegrįš į šiuos namus, nes mums buvo nepakeliui. toks vasaros prisiminimas, kuris primena, kad įsižiūrėdavau tuos, kuriuos vėliau palikdavau. vadinasi, kad tie- iš tiesų buvo visai ne tie. ir tie, kuriuos pasirinkdavau- iš tikro buvo visai ne tie. ir dabar ko gero visuomet kartosiu sau, kad nedarysiu tų klaidų, kurių nenorėsiu prisiminti. ir aš mėginu viską nuleisti juokais. ir juoktis iš juokingų ir nejuokingų dalykų, nes gal skaudės mažiau. nes gal jau pakankamai verkiau ir stengiausi judėti pirmyn. taip, pernelyg stengiausi. dabar galima nebesistengti, dabar galima tiesiog judėti, neverčiant savęs stengtis imituoti to. ir sau palinkėsiu tik neišprotėti vėl. nes nebegalima.

todėl reikia kuo mažiau laiko skirti išprotėjimui. kuo mažiau, mažute, kuo mažiau.

https://www.youtube.com/watch?v=dKdjp7voNk4

Rodyk draugams

←senesni