BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pakelkim

kai pagalvoji, beveik visi jau nugyventi metai buvo kiek komplikuoti.

dvam keturi, tiek bus ryt, poryt ir apskritai visus ateinančius metus. ir tai bus penkasdešimt pirmoji metų diena. visada labai didžiavausi, kad tą pačią dieną gimė Curt Combain (mano dažnai vadinamas tiesiog kombainu) .

vis kartoju, jog kai tau dvam keturi, ir dar nieko nepasiekei gyvenime nėra gerai, bet guodžiu save, kad iki trisdešimties jau būsiu kažką nuveikus prasmingo. ir nors per nugyventus metus padariau labai daug klaidų, nežinau ar jau iš jų mokausi ir ar nepadarysiu dar kvailesnių. gyvenimas parodys. šiandien darydama šventinį tinginį vėl pasiilgau jo, nors puikiai suvokiu, kad jam visiškai vienodai ar aš dar vis galvoju apie buvusius mus, trupindama sausainius, firminiui savo tinginiui, kurį jis valgė kokį milijoną kartų,  nes jis jau gyvena kitu žmogumi. o man kaip jis ir sakė reikia gyventi toliau. o aš ir stengiuosi. nebesisuka mano galvoj milijonas monologų, kuriuos norėdavau jam pasakyti. mažiau mano minčių priklauso ir prisiminimams. kurie dar dalinai man brangūs. išblės noras keikti žmogų, kuriam atidaviau visą save, ir jam palikus mane, likau tarsi nuoga ir tokia pažeidžiama. skaudžiausia buvo net ne bjaurus elgesys, atsiribojimas, o jo pasinėrimas į naujus santykius, po tiek kartu praleistų metų. bet galbūt tai leido suprasti, kad mano beprotystė turi baigtis čia ir dabar. ir taip, gyvensiu toliau, prisiminimai tols, neapykanta blės, aš vis tiek laistysiu du neaiškius augalus savo kambaryje, kuriuos nusipirkau būtent tuo metu, kai griuvo viskas, kas tik begali griūti mano galvoje, širdyje ir svajonėse apie geresnę ateitį. o augalai auga, meta naujus daigus ir laukia, kol juos palaistysiu. dar mąstau apie pomidorus ir prieskonines žoleles, gal užaugs jie iki kada širdis sugys. ir viskas bus kitaip. ir dabar jau kitaip. su blaivesniu protu ateina geresnių minčių. ir jausmų. na bent kitokių nei neapykanta. o kam save nuodyti tuo, kas nepadarys manęs geresniu žmogumi ir nepridės man žavesio? jau pusė metų. pakaks.

o rytoj… rytoj pasipuošiu gražia suknele, džiaugsiuosi savo antakiais ir galvosiu, kad viskas su manimi gerai, nes kitaip ir nėra. ir nebus. ir kai pagalvoji… esu dėkinga tiems žmonėms, kurie buvo šalia, arba atėjo iš naujo parodyti man mano kelią. kuris keliomis tragedijomis tikrai nesibaigė.

ačiū sau, kad ištvėriau tai, ką teko ištverti. ir ačiū tiems, kurie atėjo tikėti manimi, kad galiu.

tai už dvam ketvirtą, kelkim taures.

Rodyk draugams

po šeštadienio- bus geriau.

aš taip pasiilgau tų dienų, koks buvo praeitas šeštadienis. aš pusę metų buvau pamiršusi, kas yra tikra draugystė, ir ką turėjau anksčiau. o anksčiau turėjau tiek daug.

neskaitai tu mano blog’o ir nežinai, kad dabar rašysiu apie tave, nors visada sakei: varyk, turi kada nors kažką parašyti, ir aš žinau, kad anksčiau ar vėliau tą padarysi. aš nežinau iš kur tiek tikėjimo manimi, bet man taip gera. kad tiki, po tiek metų vis tiek manim tiki. nes mes kaip jing ir yang. pati ir selma. aš juoda, tu balta - nors abi esam blondinės. nes po visų šūdų malūnų tik tu ir telikai mano gyvenime.  tu visada sugrąžini mane į tuos laikus, kai buvo gera. jei atvirai, per šituos, pusę mano baisiausių metų gyvenime, aš pirmą kartą taip nuoširdžiai ir tiek daug juokiausi beveik visą parą. ta para su tavimi man atpirko viską, kas gyvenime įvyko per šituos mėnesius. ir aš nuoširdžiai pasižadu, kad kitą kartą, mums susitikus, aš juoksiuosi dar daugiau, iki tos akimirkos, kai žandikauliai išlįs pro odą ar padarys dar kokį fokusą, ir tikrai nebeverksiu dėl to, kad mano dvidešimt tretieji metai buvo labiausiai užknisantys iš visų jau nugyventų.

kai susitikus tave netveriu iš džiaugsmo, ir pasišokinėdama apsikabinu tave Kauno Akropolio Maximoje tu sakai: eeei, gi čia Kaunas, mus palaikys lesbietėm ir gausim į galvą. aš išsižiojus klausiu ar čia rimtai, o tu kaip visada mane išdurdama sakai: taigi aišku, kad ne. po to papasakoji, kad tave iš tikro kažkada dienos metu, prie Akropolio įėjimo užpuolė narkomanas bomžas. ir aš tavęs dar labiau pasiilgstu. ir mūsų, kokios buvom paskutiniais mėnesiais bebaigiant mokyklą ir po jos baigimo.

prikalbinu pirkti stipriųjų gėrimų ir gerti kokteiliukus. ir nustembu, nes pasakoji, kad nebe perneši alkoholio,ir tau užtenka pusės butelio vyno ir tau jau koma. ir aš visai negaliu patikėti, nes tavęs niekada nebuvo įmanoma apgerti. dar papasakoji, kad skambino tavo mama (kuri visada buvo beveik ir mano mama) ir klausė kada aš atvažiuosiu ir klausė ką veiksim, ir kai jai pasakei, kad gersim kokteilius ir mergaitiškai pasisedėsim, tai ji sako: tai jūs ten atsargiai. nes prieš kokius penkerius metus pas tave namuose geriant vermutą su braškių uogiene, prieš tai dar išgėrus naminio (18 laipsnių) vyno, aš apsivėmiau, o bėgdama iš tavo kambario link tualeto apvėmiau visas koridoriuje kabančias striukes, išskyrus savo. ir tavo mama, žinoma, viską girdėjo, o po to dar klausė kuri iš mūsų vėmė. bet labiausiai ji pyko ne tada, gal greičiau kai tris savaitgalius iš eilės, grįždavom abi į tavo namus apie vienuoliktą dienos visiškai girtos, nežinia kur buvusios ir ką veikusius, bet laimingai ir pačios laimingos. aš tavęs pasiilgau. ir vis tiek aš nuo tų kokteilių nebekontaktavau su aplinka daug greičiau nei tu. aš niekada tavęs neapgersiu. bet jei būtų kitaip, tai tu tikrai nebūtum tu. aš taip tavęs pasiilgau.

ir aš daug kartų tau kartojau, kad neišeitum iš mano gyvenimo bent tu. neišeik. nes man tavęs reikia, galim nesimatyti metų metus, bet aš supratau, kas yra tikra draugystė. ir vertinu. kad pakentei mane, stengeisi išklausyti ir patarti, nors tau ir ne visada patiko mano negatyvios mintys. ir man visai nereikia šimto veidmainių žmonių, nors kartais ir atrodo, kad tie šimtas veidmainių žmonių nors kiek paveiktų mintis, kurios kankina mane dieną iš dienos. bet, kai susitinku, tai kas man iš tiesų buvo brangu ir ką vertinau tada ir tebevertinu dabar… aplanko nenusakomas jausmas, ir tas jausmas prioritetu laiko tikrumą, nuoširdumą ir tikėjimą, kad gyvenimas nėra sudėtingas, ir anksčiau ar vėliau viskas susidėlios taip, kaip turi susidėlioti. ir ateis pagaliau ta valanda, kai būsiu laiminga, bus geriau, ir tai, kad dabar apsižvalgius nieko aplink save nebematau tikro - tik parodo, kad su kiekviena ta diena iš tų pusės metų - aš sustiprėjau. esu lygiai tokia pati pažeidžiama, bet tai įgavo kitokį svorį. aš galiu būti tokia kokia buvau ar tokia, kokia sau patikau, ir atrodo, kad tereikia tik tinkamo momento ir tinkamų žmonių šalia. tinkamo postūmio, tinkamų žodžių. ir dar tinkamesnių minčių. aš nuoširdžiai tikiu šviesiu rytojumi.

ir tikiu, kad gaidžio metai, kurie yra mano metai, ir kurie prasideda sausio 28d. bus negaidiški ir viskas bus gerai.

https://www.youtube.com/watch?v=8xZBpCAllWs

Rodyk draugams

galimybės

mano svajonės turi išsipildyti.

ir išsipildys. net jei tai kainuos daug laiko, ašarų, nemigo naktų ir savęs rinkimo iš naujo.

mano ritualai kasnakt. mintys. ir miegas. galėčiau pramiegoti šviesmečius. nes miegoti taip gera. ir gera, beprotiškai gera užmigti nebespringstant ašaromis. be proto gera atsikelti ir besiprausiant nebegalvoti tūkstančio monologų, kurie niekada nebus išsakyti adresatui. be proto gera, kad jau rečiau mąstau apie tai, ką kažkas veikia ir neveikia. tik dar sunku, grįžti į gyvenimą, koks buvo iki to. sunku save ir vėl surinkti tarsi veidrodžio šukes, sunku padaryti, kad manasis veidrodis vėl rodytų taip, kaip rodė anksčiau, tik dar geriau. bet žinau, kad jau nebe daug. nebe daug liko, ir aš būsiu tas veidrodis, kuris rodys daug geresnės manęs atvaizdą, rodys jis ir kitų, šalia manęs esančių žmonių kontūrus ir švelnius veido ir kūno formų linkius. viskas bus kitaip. bet geriau. ir dievaži… kaip gera pagaliau išsilaisvinti iš savo minčių, nors truputį. ir gyventi tuo tikėjimu, kad bus geriau, kad tikrai bus geriau. ir tik kai ateina šis suvokimas, suprantu kaip gera pagaliau būti nors šiek tiek laisvesnei nuo minčių ir nuo skausmo.

aš nebeklausinėju savęs. kai pasilieka tik nuoširdus liūdesys ir krislas neapykanos. tik norėčiau nebe atkrist. pamačius, arba pamačius kažką artimo, bet ne sau. norėčiau tikėti savimi tiek, kiek tikėjau savęs kankinimu per pastaruosius mėnesius. viskas turi savo kainą. ir aš savąją permokėjau. aš žmogus kaip ir visi, permokėjus nuliūstu. ir pasipiktinu. dėl antrojo esu įsitikinusi šimtu procentu. ir aš čia pagalvojau, kad turiu kažkokiu būdu būti laiminga. vėl. net jei tai padaryti ir yra sunku. šiandien, rytoj, po savaitės ar kažkada vėliau.

popietės malonumas tavo akyse. du skirtingi filmų pavadinimai ir mano užrašyti greta vienas kito, nes kažkada norėjau juos abu peržiūrėti, todėl pasižymėjau. ir nei taško. nei kablelio. o tai irgi turi kažką reikšti. kai skirtingos materijos virsta į vieną žodžių žaismą. kad ir neprasmingą. tai kažką reiškia ir jei jau ne kažkam, tai man tikrai.

aš. ir galimybė būti laiminga. nes aš ir esu ta galimybė būti laiminga.

Rodyk draugams

nešventiška’i

aš sau pažadėjau, kad kitąmet bus geriau. kad kitos Kalėdos bus kitokios. kad būsiu dėkingesnė, kad galbūt dėkosiu ir už tai, kad dabar taip labai sunku. po visko, kai viską iškęsiu. visko ir viską.

šiandien yra iš tų dienų, kai galvoju, kad labai daug praradau. čia viena tų dienų, kai save graužiu, kai mąstau vėl apie jį, ir ką jis veikia. apie tai, apie ką turėčiau nemąstyti. šiandien vėl verkiau. tik neklausiau savęs nereikalingų klausimų. nebenoriu žinoti už ką, ir nebenoriu žinoti kaip. noriu tikėti savo ateitimi. viskas bus gerai, jei ne šiandien, tai kažkada, ir nors dažnai tas kažkada reiškia- niekada. aš tikiu, kad tas kažkada jau bus greitai. nebesinori plėšytis. nes taip nepasveiksiu. o pasveikti noriu. noriu nepavydėti kitiems meilės ir ją kurti, jei jau ne kažkam kitam, tai sau. ko gero pirmiausia ir reikia pradėti nuo to, nors sunku pradėti save mylėti, kai ką tik tavo meilės atsisakė kitas žmogus, kuriam atidavei tiek savęs, kiek netelpa tavyje. o gal tiesiog kitas žmogus buvo tik priežastis nemylėti savęs.

kai vieną dieną, to visai neprašant ir nesitikint, ateis tinkamas žmogus, bus taip kaip ir turi būti. o dabar… dabar aš melsiuosi visiems ne stabams ir stabams, kad iki mano taip lauktų laimės akimirkų truktų visai nebe daug, nes save menkinti ir lėtai žudyti mintimis jau nebegaliu.

aš tave iš tikro mylėjau. o dabar iš visų jėgų noriu palikti ir pamiršti. visas mintis apie tave, palikti praeityje. nes tu juk ištrynei mane iš savo gyvenimo, nebenorėdamas manęs jame matyti.  juk kai kiti matė ir tebemato, kad man be proto blogai, kad nebegaliu normaliai gyventi, tu to matyti nenorėjai ir nenori. o ir mintys dabar apie tave mane smaugia iki tiek, kad sutikčiau ant kaklo pasikabinti nedresiruotą smauglį. tai ko gero labai daug ką pasako. ypač apie mano norą tave pamiršti. tik jeigu būtų taip paprasta… būčiau tave pamiršusi jau tą pačią dieną, kai mane palikai. viskas bus gerai. ir tavęs jau greit nebebus mano mintyse. nes nu… fak it.

Rodyk draugams

atrasti kitokie debesys.

man atrodo, kad randu kažką. ir ne materialiai. ir tikrai ne dvasiškai. tiesiog.

Rodyk draugams

o čia tik apsinešusios mintys

aš labai laukiu. noriu. ir trokštu pamiršti. duodu sau maximum penkis mėnesius. tiek turi praeiti, kol pamiršiu. nors daugelis sako, kad nuo tos, mano (arba kitų) asmeninės tragedijos turi praeiti mažų mažiausiai pusė tiek laiko, kiek aš (arba kažkas kitas) prabuvo drauge su kažkuo ir dėl ko ir įvyko ta asmeninė, mano, arba jūsų, tragedija. meilė nesibaigia. tai manęs nemylėjo. jeigu mano meilė pasibaigs po penkių mėnesių, tai ir aš nemylėjau, bet kitą vertus… kodėl čia tiek daug agonijos? smerkimo ir savigailos? kodėl?

ir tas bukas jausmas, kuris bado kaip aštriausias peilis. reikalavimas dėmesio iš žmogaus, kuris tau visiškai abejingas. ir nuolatinės mintys. apie jį, ir galbūt ją. apie juos. apie laimingus, kokie buvom ir mes. ir nors tų mūsų nebėra, bet giliai širdyje vis dar negaliu patikėti, kad tie jausmai, kuriuos jis nešiojo man taip greit išblėso. o tiek iškęsta. tiek patirta. ir tik tam, kad po visko, su savo mintimis likčiau tik aš pati. ir neteisinga man, velniškai, tai rodosi. bet belieka išgyventi. kažkaip. nors dabar beprotiškai sunku tai padaryti. nebenoriu, kad būtų blogiau. pasiilgau nuoširdžios laimės. o ne tos, dirbtinos, bandant save įtikinti, kad gyvenu. nes anaiptol.

Rodyk draugams

nebenoriu.

man nepatinka, kad pagalvojus apie tave aš išprotėju. nepatinka. nebegaliu taip gyventi. stengiuosi trinti, prisiminimus, tavo balsą iš savo minčių, tavo buvimą tada, kai buvai. šiomis dienomis turėjau per daug laisvo laiko galvoti apie tave. skambinau tau. ir nesuprantu kam. nesuprantu kodėl, nesuprantu kodėl po tiek laiko paslydau, kodėl elgiuosi kaip išprotėjusi. kodėl vis dar noriu gaudyti tave, tavo buvimą šalia, kai nebebūni ir nebenori būti. ne apskritai, bet tik su manimi. kiek dar ši beprotybė tęsis. ir kiek dar norėsiu apie tave galvoti. kai iki skausmo pažįstamas jausmas gelia taip kaip nei vienas skausmas nėra manęs sugėlęs. kankynė. ir emocijos užvaldo mane. visą. juk turiu palikti ramybėje, kaip ir planavau, kaip ir norėjo, bet neišeina iki galo.

vėl jaučiuosi pažeidžiama. vėl nesugebu savęs kontroliuoti, nors rodėsi, kad jau pradėjau. rodėsi, kad pradėjau save mylėti, jaustis verta kažko. kažko daugiau nei pastovios mintys, kurios pastaruoju metu nieko man nedavė. rinkau save iš gabalėlių vėl. dėliojau ir klijavau, ir šiandien viskas vėl pabiro į daug smulkesnes detales nei buvo prieš tai. atrodo, kad buvau suvokusi savo vertę, supratusi, kad esu kažkas, nors ir nebesu dėl kažko. bet užteko pastarosios savaitės, kad vėl pasiilgčiau ir paslysčiau. ir vėl virtau ta savimi nepasitikinčia, save nužeminusia asmenybe. šiandien jaučiuosi nevykėle kvadratu, nes esu silpna. tik silpni žmonės pratrūksta. tik silpni žmonės nemoka savęs valdyti, skausmą ir liūdesį iškęsti tyliai. tokia mano taktika buvo daugiau nei mėnesį. o dabar aš vėl ilgiuosi, ir vėl susiradau numerį, kurio nebeturiu ieškoti. ir vėl išgirdau nieko gero nežadantį, gal net supykusį balsą. nors nieko nepadariau. tik paklausiau. to, ko neturėčiau klausti. ir išgirdau tai, ko nenorėjau išgirsti. dievaži, taip norėčiau pabėgti nuo to, kaip jaučiuosi, nuo to, ką darau ir apie ką galvoju, pabėgti nuo to, apie ką mąstau dieną iš dienos. vien tam, kad pajausčiau ramybę, vidinę.

tik vienas praėjo. pyktis. bet liko sudužusios svajonės. ir prisiminimai, kurie iš tikrųjų gelia. plėšo iš vidaus. ir aš jau laukiu, visa savimi laukiu, kada tai baigsis. nes aš nebenoriu mylėti. nebenoriu ilgėtis to, ko niekada nebeturėsiu.

Rodyk draugams

jūs ne naktinės personos, todėl nekaltinkit dėl visko rudens.

praėjo lygiai trys savaitės, kai nemačiau. negirdėjau. nebuvau sutikusi. stengiausi nesidomėti. lygiai tiek laiko praėjo, nuo to paskutinio bučinio laiptinėje, kur stovėjome abu su mano daiktais, lygiai tiek laiko praėjo nuo tada, kai pasakei, kad viskas bus gerai ir išėjai palikęs mane toj pačioj laiptinėje prie mano mamos durų verkiančią. tą dieną pasakei, kad nieko man nebejauti. taip šaltai, kaip elgeisi ir pastaruosius kelis mėnesius. ir aš vis tiek ilgiuosi, aklai kaip aklas kačiukas. ir vis tiek svajoju vėl kažkada būti apkabinimai būtent tavęs. ir iš tiesų, vienas skaudžiausių dalykų gyvenime nutinka tada, kai kažkam tavo jausmų nebereikia, ir nebežinai, kur su visais jais dėtis. kai norisi pasakyti, kad pasiilgai ar myli, bet nebegali, nes nebeturi to, kurį mylėjai ir niekada nebeturėsi. aš esu jautri ir čia nieko nepadarysi. gaila, kad negalima išjungti jausmų, nors kitą vertus, gyvenimas ir atradimai jame nebetektų prasmės neišjaunčiant visko iki galo.

vis dar sunku, nebe taip, bet sunku. stengiuosi nebeverkti, prigaunu save galvojant, kad apie jį negalvoju. vis bandau atgauti save, stengiuosi save raminti, kad jei būsiu nors kiek geresniu žmogumi pagaliau būsiu laiminga. nusprendžiau nebebendrauti su žmonėmis, kuriems šios skyrybos yra galimybė išpešti naudos sau, nes aš niekada nebūsiu su tuo, kam nieko nejaučiu, ir nesvarbu, kad manimi rūpinasi. nesielgsiu su savimi nesąžiningai. ir su kitais tuo pačiu. bus geriau kažkada. kažką sutiksiu, bet ne dabar. ir ruduo nekaltas. ruduo kaip ir bet kuris kitas metų laikas yra virsmas į kažką kito, jis gal šiek tiek nostalgiškas, bet nostalgijos galima rasti bet kuriuo sezono metu, bet kurioje dienoje ir bet kuriuo paros metu.

velniškai nenoriu rytoj į darbą.

Rodyk draugams

pasidalinkim geru vaibu.

anksčiau, čia rašydavau be priežasties, ir įrašai buvo kupini šviesaus naivumo. dabar rašau dėl ir iš didžio liūdesio. per šešerius čia rašymo metus iš tikro daug supratau. kad žmonės gali nuvilti ir virsti ne žmonėmis. kad aš galiu nuvilti ne tik save, bet ir esančius šalia, o po to virsti pačiu pačiausiu ne žmogumi. supratau, ką reiškia santykiai, atsakomybė, jutau, ką reiškia, kai tavimi besąlygiškai rūpinasi ir staiga palieka. supratau, ką reiškia, kai pamina tavo jausmus ir kaip beprotiškai galima elgtis, kai tave pameta. sužinojau, ką reiškia palaidas gyvenimo būdas, ką reiškia daryti dalykus su dirbtine laime susijusius ir kaip visa tai po to nebetelpa žmoguje. ir visa tai pamokos, o ne klaidos. supratau, ką reiškia susimauti, pamesti atsakomybės jausmą ir kaip gera po to būna kovoti dėl to ir matyti , kad kai labai kažko nori ir sieki to- viskas įmanoma.

atsitiesiu ir aš. po visko. bus dar dienų, kai vėl manysiu, kad gyvenimas nėra jau toks gražus. nereikia sau meluoti. tik gal jaučiu, kad visa tai kas vyksta dabar nėra pasaulio pabaiga. man tai buvo netikėta, nes niekada nemalonių dalykų nelauki. nes ne visada blogiausias scenarijus yra pirmoje vietoje. aš matau prieš save žmogų, kuriuo tikėjau taip labai, kaip savimi ko gero niekada nesu tikėjusi. ir suvokiu, kad gal jam manęs ir reikia, gal jis ir nori atsiverti, matau, kad jis dvejoja ar skyrybos buvo geras pasirinkimas. bet viskas nuėjo taip toli, kad vargu, ar įmanoma viską sugrąžinti. ir čia iniciatyvos nesiimsim nei vienas. kai matai prieš save žmogų, kuris kažkada buvo tavo, ir jis rodosi toks, koks buvo iki tavęs, pradedi jo nebe atpažinti. matai, kaip jis ritasi žemyn, ir nenori, kad taip būtų. juk kažkada šnekėjomės, kad aš visada jį pristabdau ir tas jam patinka, nes kitaip būtų blogai. ir dabar jis tai žino. dabar darosi blogai. bet aš negaliu būti šalia. ir kad ir kaip skaudu, kad ir kokie man brangūs prisiminimai ir viskas, kas telpa jausmuose jam, mums būti atskirai yra geriau. manau, kad tik tada atgausiu save ir sugebėsiu gyventi pilnavertį gyvenimą. jam jo gyvenimas patinka, patinka būti lyg atverstai knygai ir visus žavėti, būti dėmesio centre, gal tai jo taktika neparodyti, kad ir jam skauda- aš nežinau, bet ir nebereikia. kitaip nei jam, man atvirkščiai. dar turės praeiti laiko, kol norėsiu būti dėmesio centre. na ir plaukai dar neužaugo. gal tada. o gal anksčiau.

skausmas gražus jausmas, kai moki tinkamai jį priimti. ir jo. niekas nebuvo klaida. visa tai pamokos. tokios, kurios pravers. dar nežinau kaip, bet pravers. ir vieną rytą nubudus tikrai sutiksiu laimę. tos, kurios nusipelniau. nes ką duodi, tą ir turi. tai jeigu dalinsiu gerą vaibą, gal ir tu man jo atrieksi?

Rodyk draugams

kažkas darosi tik tada, kai kažką darai

tas jausmas, kai gyveni vėl su mama ir grįžti naktį girta, dar pirmo aukšto laiptinėje atsirišinėji conversų batraiščius, nors gyveni trečiame aukšte.

ir vis tiek ramybė dar maišosi su nerimu. gal dėl to, kad nebenoriu galvoti ir paslysti. pratrūkti. pykti ir liūdėti. norėčiau, kad viskas būtų paprasta, nors ir yra paprasta, tik aš į viską žiūriu nepaprastai. ir vėl mąstau kaip susigyventi su savo mintimis. nekęsti ar tiesiog atleisti ir paleisti. atrodo, kad kiekvieną kartą pagalvojus, kad reikia atleisti ir būti kempine, kuri sugeria visus tuos atstumimus, žodžius kaip ir susitaikau su tuo kaip yra… lyg sugertukas viską į save, į save, nes gi man reikia tai išgyventi, tai mano liūdesiai, mano išsiskyrimo penkiasdešimt vienas pilkas atspalvis. bet kita mano pusė nori, kad kažkam skaudėtų lygiai taip pat kaip ir man. nors esu įsitikinus, kad kai sugebėsiu atleisti ir dar kaip niekad nuoširdžiai, tada nebereiks pykti. ar jaustis blogai. nesinorės perduoti savo liūdesio kažkam kitam. visada yra išeitis. jeigu nepatinka, reikia eiti ir išeiti. neverta taikytis prie to, kas yra dabar. prie to, kas verčia liūdėti. aš juk nekalta, kad nebuvau žmogaus, kurį mylėjau, pasirinkimas. pykti galiu tik ant savęs, kad prastai pasirinkau pati.

aš esu aš. ir aš faina.

Rodyk draugams

←senesni