BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

galimybės

mano svajonės turi išsipildyti.

ir išsipildys. net jei tai kainuos daug laiko, ašarų, nemigo naktų ir savęs rinkimo iš naujo.

mano ritualai kasnakt. mintys. ir miegas. galėčiau pramiegoti šviesmečius. nes miegoti taip gera. ir gera, beprotiškai gera užmigti nebespringstant ašaromis. be proto gera atsikelti ir besiprausiant nebegalvoti tūkstančio monologų, kurie niekada nebus išsakyti adresatui. be proto gera, kad jau rečiau mąstau apie tai, ką kažkas veikia ir neveikia. tik dar sunku, grįžti į gyvenimą, koks buvo iki to. sunku save ir vėl surinkti tarsi veidrodžio šukes, sunku padaryti, kad manasis veidrodis vėl rodytų taip, kaip rodė anksčiau, tik dar geriau. bet žinau, kad jau nebe daug. nebe daug liko, ir aš būsiu tas veidrodis, kuris rodys daug geresnės manęs atvaizdą, rodys jis ir kitų, šalia manęs esančių žmonių kontūrus ir švelnius veido ir kūno formų linkius. viskas bus kitaip. bet geriau. ir dievaži… kaip gera pagaliau išsilaisvinti iš savo minčių, nors truputį. ir gyventi tuo tikėjimu, kad bus geriau, kad tikrai bus geriau. ir tik kai ateina šis suvokimas, suprantu kaip gera pagaliau būti nors šiek tiek laisvesnei nuo minčių ir nuo skausmo.

aš nebeklausinėju savęs. kai pasilieka tik nuoširdus liūdesys ir krislas neapykanos. tik norėčiau nebe atkrist. pamačius, arba pamačius kažką artimo, bet ne sau. norėčiau tikėti savimi tiek, kiek tikėjau savęs kankinimu per pastaruosius mėnesius. viskas turi savo kainą. ir aš savąją permokėjau. aš žmogus kaip ir visi, permokėjus nuliūstu. ir pasipiktinu. dėl antrojo esu įsitikinusi šimtu procentu. ir aš čia pagalvojau, kad turiu kažkokiu būdu būti laiminga. vėl. net jei tai padaryti ir yra sunku. šiandien, rytoj, po savaitės ar kažkada vėliau.

popietės malonumas tavo akyse. du skirtingi filmų pavadinimai ir mano užrašyti greta vienas kito, nes kažkada norėjau juos abu peržiūrėti, todėl pasižymėjau. ir nei taško. nei kablelio. o tai irgi turi kažką reikšti. kai skirtingos materijos virsta į vieną žodžių žaismą. kad ir neprasmingą. tai kažką reiškia ir jei jau ne kažkam, tai man tikrai.

aš. ir galimybė būti laiminga. nes aš ir esu ta galimybė būti laiminga.

Rodyk draugams

nešventiška’i

aš sau pažadėjau, kad kitąmet bus geriau. kad kitos Kalėdos bus kitokios. kad būsiu dėkingesnė, kad galbūt dėkosiu ir už tai, kad dabar taip labai sunku. po visko, kai viską iškęsiu. visko ir viską.

šiandien yra iš tų dienų, kai galvoju, kad labai daug praradau. čia viena tų dienų, kai save graužiu, kai mąstau vėl apie jį, ir ką jis veikia. apie tai, apie ką turėčiau nemąstyti. šiandien vėl verkiau. tik neklausiau savęs nereikalingų klausimų. nebenoriu žinoti už ką, ir nebenoriu žinoti kaip. noriu tikėti savo ateitimi. viskas bus gerai, jei ne šiandien, tai kažkada, ir nors dažnai tas kažkada reiškia- niekada. aš tikiu, kad tas kažkada jau bus greitai. nebesinori plėšytis. nes taip nepasveiksiu. o pasveikti noriu. noriu nepavydėti kitiems meilės ir ją kurti, jei jau ne kažkam kitam, tai sau. ko gero pirmiausia ir reikia pradėti nuo to, nors sunku pradėti save mylėti, kai ką tik tavo meilės atsisakė kitas žmogus, kuriam atidavei tiek savęs, kiek netelpa tavyje. o gal tiesiog kitas žmogus buvo tik priežastis nemylėti savęs.

kai vieną dieną, to visai neprašant ir nesitikint, ateis tinkamas žmogus, bus taip kaip ir turi būti. o dabar… dabar aš melsiuosi visiems ne stabams ir stabams, kad iki mano taip lauktų laimės akimirkų truktų visai nebe daug, nes save menkinti ir lėtai žudyti mintimis jau nebegaliu.

aš tave iš tikro mylėjau. o dabar iš visų jėgų noriu palikti ir pamiršti. visas mintis apie tave, palikti praeityje. nes tu juk ištrynei mane iš savo gyvenimo, nebenorėdamas manęs jame matyti.  juk kai kiti matė ir tebemato, kad man be proto blogai, kad nebegaliu normaliai gyventi, tu to matyti nenorėjai ir nenori. o ir mintys dabar apie tave mane smaugia iki tiek, kad sutikčiau ant kaklo pasikabinti nedresiruotą smauglį. tai ko gero labai daug ką pasako. ypač apie mano norą tave pamiršti. tik jeigu būtų taip paprasta… būčiau tave pamiršusi jau tą pačią dieną, kai mane palikai. viskas bus gerai. ir tavęs jau greit nebebus mano mintyse. nes nu… fak it.

Rodyk draugams

atrasti kitokie debesys.

man atrodo, kad randu kažką. ir ne materialiai. ir tikrai ne dvasiškai. tiesiog.

Rodyk draugams

o čia tik apsinešusios mintys

aš labai laukiu. noriu. ir trokštu pamiršti. duodu sau maximum penkis mėnesius. tiek turi praeiti, kol pamiršiu. nors daugelis sako, kad nuo tos, mano (arba kitų) asmeninės tragedijos turi praeiti mažų mažiausiai pusė tiek laiko, kiek aš (arba kažkas kitas) prabuvo drauge su kažkuo ir dėl ko ir įvyko ta asmeninė, mano, arba jūsų, tragedija. meilė nesibaigia. tai manęs nemylėjo. jeigu mano meilė pasibaigs po penkių mėnesių, tai ir aš nemylėjau, bet kitą vertus… kodėl čia tiek daug agonijos? smerkimo ir savigailos? kodėl?

ir tas bukas jausmas, kuris bado kaip aštriausias peilis. reikalavimas dėmesio iš žmogaus, kuris tau visiškai abejingas. ir nuolatinės mintys. apie jį, ir galbūt ją. apie juos. apie laimingus, kokie buvom ir mes. ir nors tų mūsų nebėra, bet giliai širdyje vis dar negaliu patikėti, kad tie jausmai, kuriuos jis nešiojo man taip greit išblėso. o tiek iškęsta. tiek patirta. ir tik tam, kad po visko, su savo mintimis likčiau tik aš pati. ir neteisinga man, velniškai, tai rodosi. bet belieka išgyventi. kažkaip. nors dabar beprotiškai sunku tai padaryti. nebenoriu, kad būtų blogiau. pasiilgau nuoširdžios laimės. o ne tos, dirbtinos, bandant save įtikinti, kad gyvenu. nes anaiptol.

Rodyk draugams

nebenoriu.

man nepatinka, kad pagalvojus apie tave aš išprotėju. nepatinka. nebegaliu taip gyventi. stengiuosi trinti, prisiminimus, tavo balsą iš savo minčių, tavo buvimą tada, kai buvai. šiomis dienomis turėjau per daug laisvo laiko galvoti apie tave. skambinau tau. ir nesuprantu kam. nesuprantu kodėl, nesuprantu kodėl po tiek laiko paslydau, kodėl elgiuosi kaip išprotėjusi. kodėl vis dar noriu gaudyti tave, tavo buvimą šalia, kai nebebūni ir nebenori būti. ne apskritai, bet tik su manimi. kiek dar ši beprotybė tęsis. ir kiek dar norėsiu apie tave galvoti. kai iki skausmo pažįstamas jausmas gelia taip kaip nei vienas skausmas nėra manęs sugėlęs. kankynė. ir emocijos užvaldo mane. visą. juk turiu palikti ramybėje, kaip ir planavau, kaip ir norėjo, bet neišeina iki galo.

vėl jaučiuosi pažeidžiama. vėl nesugebu savęs kontroliuoti, nors rodėsi, kad jau pradėjau. rodėsi, kad pradėjau save mylėti, jaustis verta kažko. kažko daugiau nei pastovios mintys, kurios pastaruoju metu nieko man nedavė. rinkau save iš gabalėlių vėl. dėliojau ir klijavau, ir šiandien viskas vėl pabiro į daug smulkesnes detales nei buvo prieš tai. atrodo, kad buvau suvokusi savo vertę, supratusi, kad esu kažkas, nors ir nebesu dėl kažko. bet užteko pastarosios savaitės, kad vėl pasiilgčiau ir paslysčiau. ir vėl virtau ta savimi nepasitikinčia, save nužeminusia asmenybe. šiandien jaučiuosi nevykėle kvadratu, nes esu silpna. tik silpni žmonės pratrūksta. tik silpni žmonės nemoka savęs valdyti, skausmą ir liūdesį iškęsti tyliai. tokia mano taktika buvo daugiau nei mėnesį. o dabar aš vėl ilgiuosi, ir vėl susiradau numerį, kurio nebeturiu ieškoti. ir vėl išgirdau nieko gero nežadantį, gal net supykusį balsą. nors nieko nepadariau. tik paklausiau. to, ko neturėčiau klausti. ir išgirdau tai, ko nenorėjau išgirsti. dievaži, taip norėčiau pabėgti nuo to, kaip jaučiuosi, nuo to, ką darau ir apie ką galvoju, pabėgti nuo to, apie ką mąstau dieną iš dienos. vien tam, kad pajausčiau ramybę, vidinę.

tik vienas praėjo. pyktis. bet liko sudužusios svajonės. ir prisiminimai, kurie iš tikrųjų gelia. plėšo iš vidaus. ir aš jau laukiu, visa savimi laukiu, kada tai baigsis. nes aš nebenoriu mylėti. nebenoriu ilgėtis to, ko niekada nebeturėsiu.

Rodyk draugams

jūs ne naktinės personos, todėl nekaltinkit dėl visko rudens.

praėjo lygiai trys savaitės, kai nemačiau. negirdėjau. nebuvau sutikusi. stengiausi nesidomėti. lygiai tiek laiko praėjo, nuo to paskutinio bučinio laiptinėje, kur stovėjome abu su mano daiktais, lygiai tiek laiko praėjo nuo tada, kai pasakei, kad viskas bus gerai ir išėjai palikęs mane toj pačioj laiptinėje prie mano mamos durų verkiančią. tą dieną pasakei, kad nieko man nebejauti. taip šaltai, kaip elgeisi ir pastaruosius kelis mėnesius. ir aš vis tiek ilgiuosi, aklai kaip aklas kačiukas. ir vis tiek svajoju vėl kažkada būti apkabinimai būtent tavęs. ir iš tiesų, vienas skaudžiausių dalykų gyvenime nutinka tada, kai kažkam tavo jausmų nebereikia, ir nebežinai, kur su visais jais dėtis. kai norisi pasakyti, kad pasiilgai ar myli, bet nebegali, nes nebeturi to, kurį mylėjai ir niekada nebeturėsi. aš esu jautri ir čia nieko nepadarysi. gaila, kad negalima išjungti jausmų, nors kitą vertus, gyvenimas ir atradimai jame nebetektų prasmės neišjaunčiant visko iki galo.

vis dar sunku, nebe taip, bet sunku. stengiuosi nebeverkti, prigaunu save galvojant, kad apie jį negalvoju. vis bandau atgauti save, stengiuosi save raminti, kad jei būsiu nors kiek geresniu žmogumi pagaliau būsiu laiminga. nusprendžiau nebebendrauti su žmonėmis, kuriems šios skyrybos yra galimybė išpešti naudos sau, nes aš niekada nebūsiu su tuo, kam nieko nejaučiu, ir nesvarbu, kad manimi rūpinasi. nesielgsiu su savimi nesąžiningai. ir su kitais tuo pačiu. bus geriau kažkada. kažką sutiksiu, bet ne dabar. ir ruduo nekaltas. ruduo kaip ir bet kuris kitas metų laikas yra virsmas į kažką kito, jis gal šiek tiek nostalgiškas, bet nostalgijos galima rasti bet kuriuo sezono metu, bet kurioje dienoje ir bet kuriuo paros metu.

velniškai nenoriu rytoj į darbą.

Rodyk draugams

pasidalinkim geru vaibu.

anksčiau, čia rašydavau be priežasties, ir įrašai buvo kupini šviesaus naivumo. dabar rašau dėl ir iš didžio liūdesio. per šešerius čia rašymo metus iš tikro daug supratau. kad žmonės gali nuvilti ir virsti ne žmonėmis. kad aš galiu nuvilti ne tik save, bet ir esančius šalia, o po to virsti pačiu pačiausiu ne žmogumi. supratau, ką reiškia santykiai, atsakomybė, jutau, ką reiškia, kai tavimi besąlygiškai rūpinasi ir staiga palieka. supratau, ką reiškia, kai pamina tavo jausmus ir kaip beprotiškai galima elgtis, kai tave pameta. sužinojau, ką reiškia palaidas gyvenimo būdas, ką reiškia daryti dalykus su dirbtine laime susijusius ir kaip visa tai po to nebetelpa žmoguje. ir visa tai pamokos, o ne klaidos. supratau, ką reiškia susimauti, pamesti atsakomybės jausmą ir kaip gera po to būna kovoti dėl to ir matyti , kad kai labai kažko nori ir sieki to- viskas įmanoma.

atsitiesiu ir aš. po visko. bus dar dienų, kai vėl manysiu, kad gyvenimas nėra jau toks gražus. nereikia sau meluoti. tik gal jaučiu, kad visa tai kas vyksta dabar nėra pasaulio pabaiga. man tai buvo netikėta, nes niekada nemalonių dalykų nelauki. nes ne visada blogiausias scenarijus yra pirmoje vietoje. aš matau prieš save žmogų, kuriuo tikėjau taip labai, kaip savimi ko gero niekada nesu tikėjusi. ir suvokiu, kad gal jam manęs ir reikia, gal jis ir nori atsiverti, matau, kad jis dvejoja ar skyrybos buvo geras pasirinkimas. bet viskas nuėjo taip toli, kad vargu, ar įmanoma viską sugrąžinti. ir čia iniciatyvos nesiimsim nei vienas. kai matai prieš save žmogų, kuris kažkada buvo tavo, ir jis rodosi toks, koks buvo iki tavęs, pradedi jo nebe atpažinti. matai, kaip jis ritasi žemyn, ir nenori, kad taip būtų. juk kažkada šnekėjomės, kad aš visada jį pristabdau ir tas jam patinka, nes kitaip būtų blogai. ir dabar jis tai žino. dabar darosi blogai. bet aš negaliu būti šalia. ir kad ir kaip skaudu, kad ir kokie man brangūs prisiminimai ir viskas, kas telpa jausmuose jam, mums būti atskirai yra geriau. manau, kad tik tada atgausiu save ir sugebėsiu gyventi pilnavertį gyvenimą. jam jo gyvenimas patinka, patinka būti lyg atverstai knygai ir visus žavėti, būti dėmesio centre, gal tai jo taktika neparodyti, kad ir jam skauda- aš nežinau, bet ir nebereikia. kitaip nei jam, man atvirkščiai. dar turės praeiti laiko, kol norėsiu būti dėmesio centre. na ir plaukai dar neužaugo. gal tada. o gal anksčiau.

skausmas gražus jausmas, kai moki tinkamai jį priimti. ir jo. niekas nebuvo klaida. visa tai pamokos. tokios, kurios pravers. dar nežinau kaip, bet pravers. ir vieną rytą nubudus tikrai sutiksiu laimę. tos, kurios nusipelniau. nes ką duodi, tą ir turi. tai jeigu dalinsiu gerą vaibą, gal ir tu man jo atrieksi?

Rodyk draugams

kažkas darosi tik tada, kai kažką darai

tas jausmas, kai gyveni vėl su mama ir grįžti naktį girta, dar pirmo aukšto laiptinėje atsirišinėji conversų batraiščius, nors gyveni trečiame aukšte.

ir vis tiek ramybė dar maišosi su nerimu. gal dėl to, kad nebenoriu galvoti ir paslysti. pratrūkti. pykti ir liūdėti. norėčiau, kad viskas būtų paprasta, nors ir yra paprasta, tik aš į viską žiūriu nepaprastai. ir vėl mąstau kaip susigyventi su savo mintimis. nekęsti ar tiesiog atleisti ir paleisti. atrodo, kad kiekvieną kartą pagalvojus, kad reikia atleisti ir būti kempine, kuri sugeria visus tuos atstumimus, žodžius kaip ir susitaikau su tuo kaip yra… lyg sugertukas viską į save, į save, nes gi man reikia tai išgyventi, tai mano liūdesiai, mano išsiskyrimo penkiasdešimt vienas pilkas atspalvis. bet kita mano pusė nori, kad kažkam skaudėtų lygiai taip pat kaip ir man. nors esu įsitikinus, kad kai sugebėsiu atleisti ir dar kaip niekad nuoširdžiai, tada nebereiks pykti. ar jaustis blogai. nesinorės perduoti savo liūdesio kažkam kitam. visada yra išeitis. jeigu nepatinka, reikia eiti ir išeiti. neverta taikytis prie to, kas yra dabar. prie to, kas verčia liūdėti. aš juk nekalta, kad nebuvau žmogaus, kurį mylėjau, pasirinkimas. pykti galiu tik ant savęs, kad prastai pasirinkau pati.

aš esu aš. ir aš faina.

Rodyk draugams

kiek dar reikės laukti…

aš labai noriu, kad man nebeskaudėtų. ir labai. labai noriu būti vėl laiminga. tokia, kuri pasitikėtų savimi. nebenoriu verkti. nebenoriu girdėti savo širdies. nes man beprotiškai skauda. vis dar. noriu pamiršti. susitaikyti ir pamiršti.

išėjau. pagaliau. bet net ir išėjus skausmas seka visur. nesvarbu, kur bebūčiau. ir žinau, kad jis laimingesnis, kad manęs nebėra. bet gal taip ir geriau. nebelauksiu naktimis. nieko nesitikėsiu. aš tik gailiuosi, kad mylėjau taip stipriai, kad tie jausmai vėl pasidarė nebereikalingi. ir dabar aš jau be proto bijau, kad nebemoku tinkamai mylėti taip, kad tų jausmų nebūtų kažkam per daug, kad vėl nelikčiau su beprotiškai didele žaizda širdyje, kuriai užgyti reikia daug laiko. gal tai ir skamba kaip penkiolikinės mantra, bet tame ir bėda, kad man nebe penkiolika, kad gražiausius metus atidaviau mintims, kad tas žmogus ir yra tas. bet jis ne tas. praeis. bet dar ne dabar. juk ir taip aišku, kad dabar jausiuosi taip tarsi važinėčiausi amerikietiškais kalneliais. šiandien leidžiuosi žemyn, nors padariau tai, ką turėjau senai padaryti, bet vis tiek leidžiuosi žemyn. krentu. vis dar krentu. ir verkiu. nes vis dar myliu. ir net kai mane žemino ir skaudino, aš vis tiek mylėjau. ir net jei manęs ir nemyli, aš vis tiek myliu, todėl skauda. sudaužęs širdį jis tiesiog atsiribojo. bet kiek laiko prireiks man, kad aš atsiribočiau. kad pamirščiau viską, apie ką svajojau.

Rodyk draugams

kaip išsilievint. arba hormonai.

nes nėra nieko blogiau, kai tave palieka ir negana to, prasideda pms. bet viskas yra gerai. labai. verkti ir neišsiverkti. jaustis labai nervingai. galvoti, kad esi pats lieviausias žmogus pasaulyje. ir šiaip. kada aš išsilievinsiu?

pagaliau nusipirkau kuprinę. susiradau darbą- nors jaučiuosi nesaugiai. pažeidžiama ir trapi kaip vaflis. ir lieva kaip vaflis. nusipirkau vitamino A ir vitamino E. noriu gražių plaukų, nes žinau, kad kai turėsiu gražius plaukus kažkas pasikeis. gal ne tik išvaizdoje, bet ir mintyse. gal, kai turėsiu gražius plaukus tada būsiu su kažkuo, ką mylėsiu, ir kas besąlygiškai mylės mane. nes kol kas manimi domėjosi tie, kuriems nepaaiškinsi, kad aš nenoriu rimtų santykių ir, kad man jie kaip pora visai nepatinka ir netinka. ir taip norisi pasiųsti toli, bet gal ne taip, kaip siunčia mane, nes gi skauda. gal kai turėsiu gražius plaukus atsikėlus ryte būsiu išsimiegojusi ir pagaliau girdėsiu abejomis ausimis, nes pastaruoju metu, įdienojus viena ausimi pradedu negirdėti ir nebegaliu normaliai kalbėti. ir nors žinau, kad tai ne dėl plaukų, bet vis tiek tuo tikėsiu. ir dabar man labai trūksta vyno. draugelio, kuris visą rugpjūtį buvo kartu. kuris visą rugpjūtį jautė, kad yra blogai, kai skruostais ritosi alkoholiu sklidinos ašaros.

nu tai kai kurie žmonės neturi jausmų ir jiems nepaaiškinsi. arba turi jausmus, bet jie jau skirti ne tau. ir nebus. ir visai nėra normalu gyventi su žmogumi, kurį myli. vis dar myli. bet gyveni. ir nors visi sako, kad čia savęs žeminimas, ir tu tai supranti, tai ir atsakai: jo jo, reiks išsikraustyt. ir sėdi per pms. be vyno. su durnom mintim. ir ašarom, kurios jau kažkaip darosi per blaivios, užtat hormonų su kaupu prisotintos. kažkaip reikia ant kojyčių savo nestiprių atsistoti. ir nors nėra jos laibos, bet mėšlungis dešiniąją sutraukė. vnžo. noriu gražių plaukų.  nes va su jais ir ateis gera diena. ta diena, kada aš pasakysiu: faaaak it. nenorėjai, nebuvai, iškeitei, o dabar aš turiu gražius plaukus, kuriuos glostysi ne tu, ne tas, dėl kurio kankinausi ir dėl kurio stengiausi būti geresniu žmogumi. ir lopas esi tu, o ne aš. taškas. jokių tritaškių. lengva skaudinti kitą, kai net ir plačiai atsimerkęs nematai kaip kenčia žmogus su kuriuo praleidai ilgą laiko tarpą. ir skaudina pats faktas, o nebe veiksmai. nes prie veiksmų jau spėjau priprasti.

Rodyk draugams

←senesni