BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

nes tu ne mano, o aš ne tavo. ir akys atsiveria. mes svetimi.

prabėgo daug mėnesių.

ir aš nebenoriu tavęs susitikti. man nepatinka, kai aš nemaloniai nutirpstu, taip tarsi mirčiau (ir nors nežinau, ką reiškia mirti, bet įsivaizduoju, kad jausmas į tai panašus), tardama tau tą šaltą labas, kai nueiname nuo vienas kito taip, lyg būtume nepažįstami. tas nutirpimas toks skaudus ir aš labai jo bijojau. kai patyriau nepažįstamųjų susitikimą- nebenoriu numirt dar kartą.

susitikti tave, kad ir prasilenkiant, man yra iššūkis. po kurio jaučiuosi blogai. man to nereikia. jau nebereikia.

aš niekada niekam nieko panašaus nejaučiau, ką jaučiau tau, nors maniau, kad yra kitaip. aš tave idealizavau, nes nebuvo geresnio už tave. bet tau už mane yra. ko gero ir man bus.  ir aš ilgai dėl visko kaltinau save. taip ilgai, kad pamiršau apie save, kad nenusipelniau to, kas vyksta ir kaip viską padarei. ir dabar aš suprantu, kad tu melavai, kai sakei, kad niekada su manim nepasielgsi blogai, kad mylėsi, kad saugosi, kad esu tau viskas. ir man dėl to neskaudu, jau nebe. man skaudu tik dėl to, kad išniekinai tai, ką jaučiau, kad pabėgai nuo manęs kaip bailys, taip įskaudindamas beveik metams, nes man iš tiesų buvai daugiau nei meilė, tu buvai sieloje. ir nežinau ar užteks metų, kad tave pamirščiau, ar pamiršiu tave po dviejų… o gal amžinai jau liksi širdyje, kaip tas, kurio nebenorėsiu prisiminti. aš nebenoriu tavęs sutikti.

aš nebenoriu tavęs sutikti, nes tu sužeidei. ir tos žaizdos negyja, kai matai, kad ir sekundės dalį žmogų, kuriam tavo žaizdos nesvarbios, kuris paliko tave pliką basą su visomis tavo svajonėmis ir viltimis, kad viskas bus gerai. paliko ir išėjo ten, kur lengviau, ten kur tau viskas nauja, ten kur tu kažką žadi mylėti ir galbūt myli . ir kai žinai, kad tai tęsėsi gerokai prieš tam žmogui, tavo širdį supjausčius į daug smulkių gabaliukų, pasidaro šlykštu. ir pikta. net ir ant savęs. ir aš maniau, kad tu esi mano vaistas, klydau, kaip ir klydau dėl to, jog tu esi man, o aš tau, iš tikro tu esi man nuodas. tikiuosi, kad kai kitą kartą tave sutiksiu, tai nebejausiu to keistai nemalonaus nutirpimo. tai išmuša mane iš vėžių. nes tu išjungei jausmus man, kai įjungei juos kažkam kitam, ir man dėl to šlykštu. šlykštu, kad nespėjau pasitraukti ir savęs nežeminti, kad neigei tai, ką ir taip žinojau.

aš tavęs nebemyliu, bet man vis dar skaudu. nes buvai mano visos pusė. nes aš maniau, kad man nebereiks ieškoti. man atrodė, kad suradau. ir gal dėl jos tu būsi geresniu žmogumi, nes man  nebesi geras žmogus, ir aš niekada nebeklausysiu, koks geras žmogus esi kitiems. tai, ką padarei man, tegul kalba ir pms’as, yra tai už ką atleisiu tik po ilgo laiko. ne dabar, nes man skauda net labas tau pasakyti. ir niekas nesupras, kodėl aš tave dar nešiojuosi širdyje,  laikiau tave geru žmogumi, geresniu už save, ir kad ir koks esu monstras, tu baisesnis. bet būk geru žmogumi kitiems. būk geru jai. ir dėl jos.

šiandien aš verkiu dėl to, kad pasakėm vienas kitam labas, nes eidama ir akis įbedus į telefoną, mažų mažiausiai tikėjausi iš už kampo einantį pamatyti tave. aš nenoriu tau sakyti tų abejingų labas, nenoriu matyti jos, ir tavęs, jūsų kartu, jūsų atskirai. aš tavęs ilgėjausi. o dabar ilgiuosi akimirkų, kurios buvo gražios, aš branginu kiekvieną prisiminimą, kurio negaliu išmesti iš galvos, nes tu buvai mano visos pusė. tu mane palikai, ir be jausmų skaudinai taip, tarsi būčiau blogiausias žmogus pasaulyje, kurį reikia nubausti. ir aš buvau blogas žmogus, bet ne tokių bausmių verta. aš labai norėčiau nebejausti tavęs širdyje, nes jaučiu tau tik blogai. sugedo gero vaibo radarai skirti tau.

dešimt dienų… ir aš padarysiu, ką turėjau padaryti prieš devynis mėnesius. ir niekas nesakė, kad bus lengva. bet tavęs matyti nebenoriu. dešimt dienų ir to nebebijosiu. o grįžus pasakysiu tau labas ir nebejausiu keisto nutirpimo, kuris man primena lėtą mirtį. kad tu žinotum, kaip aš tave mylėjau ir kaip mane gelia, kad esame svetimi.

nebenoriu su tavimi prasilenkti.

https://www.youtube.com/watch?v=yteXdnQQSUc

Rodyk draugams

ir vėžliai juda greičiau už mane

aš noriu labai daug. nuo žmogaus, dėl kurio apsimokėtų depiliuotis kojas, iki striukių, paltų ir puspalčių, kuriuos perku jau ištisus aštuonis mėnesius. striukių pirkimas ne meditacija. tas prasmės ieškojimas tobuloje striukėje mane jau vargina. o gal aš varginu pati save? visko gali būti.

išeinu iš darbo. išsikraustau. po mėnesio. ir išvažiuoju tarsi į užsienį. nieko nepažinodama, nieko nesitikinti, be emocijų. išvažiuoju su savo tuo keistu skausmu, kuris man darosi panašesnis į išprotėjimą. ir vis mąstau, kad gi gyvenimas velnioniškai keistas, kad per šituos metus tiek prisidirbau, persidirbau ir kiek buvo pridirbta man. ir atrodo vis sunkiau gyventi man vos už kelių šimtų metrų nuo savo praeities, tame pačiame mieste, tame pačiame gyvenamųjų namų mikrorajone, kai mus, t.y. ją, jį ir mane skiria parduotuvė, dvi kebabinės ir vaikų žaidimų aikštelė. sunku nenorėti susitikti, ar net akies kampeliu pamatyti praeitį ir jos šešėlį, nes nebereikia. per tiek laiko dingo noras bendrauti, dingo noras nepaleisti, bet skausmas ir prisiminimai liko. tarsi šaipydamiesi. aš vis vėžlio greičiu judu link kažko, kas reiškia pagerėjimą. ir dabar man visai sunku suvokti, kad jis mane palikęs puolė pas kitą, ir kiek jėgų aš atiduodu mintims apie juos, kai jie gyvena normalų gyvenimą, džiaugdamiesi savo ateitimi. va tokia aš išprotėjusi, va tokia aš vis dar nepaleidžianti. bet jau reikia. gi pajudėjau. ties lokacija, ties mokslais, ties mintimis.

nors suvokusi, kad jau po truputį dedu tašką, kad į gimtuosius namus grįšiu jau sustiprėjusi ir jau nebebijosiu akių, kurių nebenoriu matyti šiandien, visą dieną mintyse sau sakiau: keistas tas gyvenimas… ir apsipylusi ašaromis stebėdama savo atvaizdą veidrodyje negalėjau patikėti, kad prabėgo tiek laiko, o aš vis dar užsiciklinusi. aš vis dar emociškai prisirišusi prie jausmo, kurį patyriau tada, kai galvojau, kad tai yra ir bus mano prasmė ir kad jos nereiks ieškoti striukėse ar paltuose, nes mane šildys tik tai, kas šildė prieš atrodo tiek daug laiko. ir visi tie bandymai save apgauti vienkartiniais susimetimais ir apsimetimais buvo tokie kvaili. nes nei vienas jų nebuvo vertas mano depiliuotų kojų. viskas bus gerai.

po truputį išeinu iš praeities. ir sekantį kartą grįšiu stipri. nepasiduodanti. priimanti tai, kas man skirta ir greičiau po visų išbandymų atsitiesianti. su metais ateina branda ir ledkalnio sindromas, kai jausmai ir emocijos tarsi užsišaldo ir jau niekada neatšyla. ir nors sau to nelinkiu, vis dėlto jau norėčiau išeiti iš savo pačios sukurto emocinio kalėjimo ir tiesiog plaukti pasroviui link to, kas vadinasi - pagerėjimu ir gal net praregėjimu.

nes kartais žmonės tampa svetimi. nes kartais skausmas nesutelpa viename žmoguje, viename mieste, vienoje šalyje ar net viename pasaulyje. ir dalintis jausmais… kartais per brangiai kainuoja.

https://www.youtube.com/watch?v=vxLkr3cIJto

Rodyk draugams

kai tau overdose dangaus.

aš tokia susivėlus. ir jaučiu kaip mano vokas vėl pradeda trūkčioti.  per šį mėnesį viskas ir susidėliojo ir susimaišė. aš vis dar mėgstu viskam duoti vardus, net jeigu tai ir neįvardijama. ant manęs dažnai pyksta mano kolegė, kad viską per daug sureikšminu. bet aš tokia esu. tai mano akys, mano mintys, mano širdis, ir jeigu norėsiu sureikšminsiu kiekvieną sapną, kiekvieną juodą katę perbėgusią man gatvę, kiekvieną sudužusį puodelį ar blogą horoskopą. aš tokia susivėlusi. man įdomūs tie dalykai, kurie gal niekam kitam nėra įdomūs, mane jaudina nepasiekiami dalykai ir tikėjimas, kad viskas bus gerai. ir kokia aš vis dar naivi.  nebe tokia, bet naivi.

šiandien susimąsčiau, kad esu dėkinga dėl to, kiek patyriau. per paskutines dienas prisidariau sau gėdos, bet dabar žinau, kad su mano trumpais susižavėjimo objektais viskas baigta. man labai gėda, kad leidau sau įsivaizduoti to, ko nėra, ypač tada, kai pamatai, jog tavo įsivaizduojama simpatija yra su kitu žmogumi. gėda praeis. kaip ir visa kita. nors kitą vertus, man pradėjo tas žaidimas šiek tiek patikti. labai reti susitikimai be įsipareigojimų. tik bėda, kad aš nemoku neįsižiūrėti, nemoku neprisirišti, todėl net man pačiai ramiau matyti, kad pirmas žmogus, kuris man pradėjo patikti ir tiesiog traukti , po mano gyvenimo tragedijos, yra su kitom, o ne manim, nes iš mūsų nebūtų nieko gero išėję, galbūt būtent dėl to ir jaučiuosi geriau. stipriai susimovusi, tačiau neskausmingai. fizinė trauka ir baimė pažiūrėti vienas kitam į akis, prie gero nepriveda. o kai žmones tik tas ir sieja… prie gero tai nepriveda. svarbiausia, kad neskauda. pamiršti ir palikti viską praeityje.ę

sapnavau savo pirmąją meilę. tiksliau tik jo nuotrauką. sapnavau, kad noriu pašalinti paskutinę savo tatuiruotę. peržiūrėjau draugus iki šešto sezono ir man viskas taip naujai ir šviežiai atrasta. tiek situacijų, kur matau save, kitus, jų elgseną ir jausmus. man taip patinka stebėti jų veiksmus ir garsiai juoktis, kol neprisimenu, kad kažko taip stipriai ilgiuosi. ilgiuosi jaukumo ir saugumo pojūčių, ilgiuosi to jausmo, kai jautiesi tvirtai stovėdamas ant žemės. ir iki begalybės norėčiau nieko nebebijoti, net mylėti ir būti šalia kito žmogaus visiškai savimi. aš nebebijau būti be žmogaus, kuris maniau, kad yra MANO. dabar aš bijau, kad negalėsiu kurti naujų santykių su KITU žmogumi, kuriam norėsiu jausti tą patį, ką jaučiau ir JAM. jei sakot, kad meilės nebuvo, tai ji buvo. ji buvo graži. ji buvo tokia, kokia turėjo būti. viskas bus gerai. po tiek laiko aš darausi ramesnė. susitaikanti ir suvokianti, kad dar kurį laiką jausiu, bet nebe taip. kad nesvarbu, jog jis mane jau pamiršo ir mano vietoje kažkas kitas. juk kažkada jam buvau viskas, ir nieko nepakeisiu, kad jo gyvenime yra kažkas, kas jau po to visko.

mano emocijos padarė daug neteisingų sprendimų ir išpuolių, bet ateina momentas, kai suvoki, kad neverta kovoti su savimi ir priešintis tam, kas vyksta, nes tai galų gale vis tiek įvyks. jeigu kažkieno jausmai tau, ima ir išeina, neverta tam priešintis. taip tiesiog turėjo nutikti. ir kad ir kaip skaudu būna, kad tie jausmai, kurie buvo skirti tau, per akimirką būna atiduoti kitam - su tuo kovoti taip pat neverta. taip irgi turėjo būti. jei buvo išlietas koks milijonas ašarų, iš nervų surūkytos koks tūkstantis cigarečių, nemiegota koks mėnuo naktų, kažkam prikalbėta begalybė negražių dalykų, o nepažįstami žmonės dešimt kartų girdėjo tavo nuoskaudas, tai jau reiškia, kad jautei, kovojai su savimi ir nenorėjai susitaikyti su tuo, kas dedasi tavo gyvenime. man tai buvo pabaiga. ir aš ilgai mąsčiau, kad tai yra viso pasaulio pabaiga. bet pasaulis baigsis, jis tikrai baigsis, bet ne dėl manęs, ir tikrai ne dėl jo. aš jaučiu. ir vis dar liūdesį, tik jau blaivų.

ko gero darausi visiškai laisva nuo savęs pačios, ir man tai patinka.

laimės sausainiukas iš cup’o majų parduotuvės sakė, kad viskas bus gerai. ir aš tikiu. vis dar naiviai tikiu, kad kažkieno išspausdinti žodžiai pateko į mano rankas ne šiaip sau.

Rodyk draugams

pasveikti.

visa savaitė praėjo su daug apmąstymų. mačiau viską, ko nenorėjau matyti, išgirdau tiek, kiek irgi nenorėjau girdėti. praeitos velykos buvo pirmosios ir paskutinės, kurias švenčiau su žmogumi, kurį laikiau savo žmogumi. o dabar tas žmogus gyvena jau su kitu žmogumi ir tai nesu aš. bet liūdna ko gero ne dėl to. gal per ilgai stovėjau vietoje laukdama, kol viskas savaime susitvarkys. bet po daugiau nei pusės metų, aš matau, kad niekas savaime nesusitvarko. žaizdas tikrai išgydys laikas, bet tik tuo atveju, jeigu būsiu neužsiciklinus ties dalykais, kurie nebėra mano dalykai. nematysiu ir negirdėsiu… apie tai, apie ką visada norėjau žinoti ir girdėti, jausti… ir mylėti.

bendrai apėmus visą laikotarpį, tai viskas lygir gerai. aš pasiryžau keisti gyvenimą. tik man be proto liūdna, kad turiu bėgti. nuo savęs ir nuo to, kas mane gniuždo. ir būtų gerai, kad čia būtų tik ilgas pms, ilga pilnatis. aš irgi noriu ko nors šalia. nenoriu kažko mylėti, nenoriu prisirišti, bet jau noriu kažko šalia. bent tam, kad pasimirštų viskas iki tos ribos, kai galėsiu sąžiningai sau prisipažinti, kad jau pasveikau. pasveikau nuo žmogaus, kurį laikiau savo žmogumi.

Rodyk draugams

dar gi ne pilnatis, ką…?

nu tipo.

dar ne pilnatis, bet jaučiuosi taip, tarsi mėnulis jau n-tąją savaitę būtų blynas, o aš fakin blynų tešla. rytais verkiu visiškai dėl man nesuprantamų priežasčių. kartais dar padarau po dvidešimt netaisyklingų pritupimų ir atsilenkimų. dar sapnuoju sapnus, pusiau realistiškus, pusiau kosminius, o eidama į darbą vis mąstau kaip čia yra, ką gi aš vis dėlto naktimis pradėjau sapnuoti. atkreipiau dėmesį, kad tik atsikėlusi ryte neatsimenu visiškai nieko, kas susiję su mano pasąmonės nesąmonėmis. vadinasi viskas blokuojasi. taip ir turi būti. nes jausmai ne man, jausmai ne man. ne dabar. nors kitą vertus, nenoriu būti sena mama, sena žmona. nenoriu, kad ateityje, kai man bus tram, kas nors galvotų: ei, bet tai su ja kažkas negerai, jau tram, o dar neturi nieko, kas galėtų vadintis potencialiu jos vyru.

bet ir dabar žmonės kalba, kad esu tuščia. po tokio pasakymo itin susimąsčiau. galbūt iš tiesų esu tuščia, nieko kitam negalinti duoti. keista, kad karštai reagavau dėl to, ypač, kai tai pasakė žmogus, kuris man nelabai, ir kuriam iš tiesų aš nei noriu ką nors duoti nei buvau pasiryžusi tam. kritikos aš nepakeliu. esu tam dar per daug vaikas. gal dėlto ir esu tuščia. kaip koks maišas iš kurio buvo ištraukti akli kačiukai ir atiduoti kam nors, kam jų labiau reikėjo nei kokiai nors upei, kur karštos vasaros naktimis maudysis nuogos poros. nes gi taip dariau ir aš. nebuvau kačiukai, nebuvau upė. bet gi ne apie tai. šios vasaros naktimis aš suksiu vyšninį tabaką ir galvosiu, kad viskas su manim gerai, o upėse tegul maudosi tie, kuriems to reikia labiau. ai, ir gal dar gersiu serbentinį alų. nes vyšninis, kaip ir mano firminis tinginys yra praeitis. aš aiškiau supratau, kad man reikia  labiau mylėti save nei norėti kažkam patikti. kol kas dar gyvenu ne savimi, o kitais. kitų pasakytomis mintimis. ir vis pykstuosi su savimi neigdama viską, ką sako kiti, nes man ne vis vien. tiesą juk sunkiausia pripažinti.

o iš tikrųjų reikalai nejuda. nerašau bakalauro darbo, nes vadovas mane ignoruoja. neturiu temos, neturiu vadovo. neturiu menkiausio supratimo apie ką noriu rašyti. žinau, kad noriu baigti mokslus, bet kaip - net neįsivaizduoju. darbe neprogresuoju, nes pati to nenoriu, nenoriu tvarkytis su apskaitom, nenoriu tobulėti šitoje srityje, va ant kiek aš vaikas. tai pasiuntinėjus gyvenimo aprašymus dėl parduotuvės vadovo pareigų suvokiau, kad neturiu stuburo, nes į pokalbį mane vis gi pakvietė, bičas su safari rūbais, kuris save vadino atrankos kažkuo kažkuo, išvadino mane labai faina, labai meniška, bet labai greit nuleido ir ant žemės, nes neturiu to, ko reikia vadovei - pasitikėjimo savimi. ir jie buvo teisūs. siunčiau ten savo gyvenimo aprašymą labiau dėl sportinio intereso nei dėl įsitikinimo, kad mane priims į tą darbą, aš buvau šimtu procentų įsitikinusi, jog į darbo pokalbį mane pakvies, žinojau ir kuo tai baigsis, bet po to susimąsčiau, kad o jeigu…bet tai jau buvo antras smūgis tą savaitę, todėl išėjau iš pokalbio baisiai nuliūdusi. tuščia ir nepasitikinti. savimi. o kitais net per daug pasitikinti kitais.

taip ir bėga mano dienos. dabartiniame darbe visai nebesistengiu. viskas kažkaip ne taip. pilnatis mano galvoje jau antrą savaitę. daug valgau ir perku drabužius už pinigus, kurių man turi užtekti iki mėnesio galo, nes alga tik kitą mėnesį. ir vis tiek perku kažkokius bomžiškus drabužius, kurie man nepatinka, nes sau atrodau kaip bomžas, bet svarbiausia, jog jaučiu, kad su drabužiais čia viskas gerai, čia aš iš vidaus esu bomžas, ir ta vidinė bomžė neišeina iš manęs. tai ar taip turi mąstyti ir gyventi dvidešimt ketverių metų vaikas? ne, ne taip.

kaip visos knygos yra apie gyvenimą, taip beveik visos dainos yra apie jausmą. jei nebenoriu jausti, tai nereiškia, kad negaliu klausytis dainų apie jausmus. ay ay. ya ya.

https://www.youtube.com/watch?v=eqKoNTNMebw

Rodyk draugams

pakeisti, keisti, iškeisti, gyventi

rytas. kavos puodelis ir skaudanti galva. po vakar vakaro kankina moraliniai savęs kaltinimai. kad visgi esu kitokia. kitokia šiam miestui, kitokia. kitokia buvusiam klasiokui, kuris leisdamas kartu laiką gali įžeidinėti tave iki begalybės. vien tik dėl to, jog primintų apie savo bjaurumą, kurį ir taip kentei mokyklos laikais. bet po tiek laiko, po tiek metų, pagaliau esate ne mokykloje, o bare, tai neapsikenti ir tiesiog išeini namo, ir grįžusi naktį (bet ne ryte, nebent rytas yra 00:00) valgai nutellą (ne dėl klasioko), mamos namų virtuvėje, kol mama švenčia draugės gimtadienį pas savo draugę ir rašinėja tau, jog pareis ryte. o tu tik atrašai: gerai labanakt, ir supranti, kad metas kažką keisti. aš jau kitokia savo skausmui, kurį kartais, atrodo, kad pergyvenau ir išgyvenau, bet vis susidūrus akistatai su tam tikrais dalykais, atrodo, kad tas skausmas dar eina šalimais. kitokia. kartais man visai atrodo, kad aš vis dar ilgiuosi. bet ilgiuosi kažko kas tikra, vis mąstau, ar mane kas nors labai mylės, ir ar vėl galėsiu ir leisiu sau stebėtis, kad turiu kažką tokio artimo, šalia kurio galiu būti tokia - kitokia, kokia tik begaliu būti.

ir aš savęs čia gėdijuosi. gėdijuosi savęs tokios, kokia esu, nors neturėčiau.  aš noriu savimi pasitikėti, ir atrodo, kad bet kur kitur, tas pasitikėjimas savimi yra išpildytas, bet ne čia. ir visa tai yra ne tik mano galvoje. ir man visai nereikia kažko kito, kad kitas parodytų, jog su manimi viskas gerai. labiau norėčiau save suprasti. ir plaukti pasroviui, tik šįkart laiminga ir laimingai.

reikia kažką keisti. bet ką ir bet kaip. žmogus aš kaip žmogus. visada bijojau pokyčių, visada norėjau sėdėti vietoje. gal todėl ir išjungiau savo smegenis per anksti, gal dėl to ir pripratau sėdėti komforto zonoje, kaip va praeitą naktį su nutella virtuvėje, kol mama tūsino iki tiek, jog šiandien jai vėl reikia borjomi. gal per anksti save nuvertinau ir leidau sau sustoti ir nieko nebesiekti. reikia kažką keisti. gal savęs, kaip ir pasaulio, aš nepakeisiu, bet kažką pakeisti dėl savęs - tikrai galiu.

šiandien atsikėlusi aš verkiau. ne dėl nutellos, ar buvusio klasioko. ir ne dėl išsiderinusio menstruacijų ciklo. ne dėl sumaišties savo galvoje, o dėl to, jog viduje kažko trūksta. kažko tikro. bet nebūtinai meilės. kažko. kitokio. ir tikro.

Rodyk draugams

pakelkim

kai pagalvoji, beveik visi jau nugyventi metai buvo kiek komplikuoti.

dvam keturi, tiek bus ryt, poryt ir apskritai visus ateinančius metus. ir tai bus penkasdešimt pirmoji metų diena. visada labai didžiavausi, kad tą pačią dieną gimė Curt Cobain (mano dažnai vadinamas tiesiog kombainu) .

vis kartoju, jog kai tau dvam keturi, ir dar nieko nepasiekei gyvenime nėra gerai, bet guodžiu save, kad iki trisdešimties jau būsiu kažką nuveikus prasmingo. ir nors per nugyventus metus padariau labai daug klaidų, nežinau ar jau iš jų mokausi ir ar nepadarysiu dar kvailesnių. gyvenimas parodys. šiandien darydama šventinį tinginį vėl pasiilgau jo, nors puikiai suvokiu, kad jam visiškai vienodai ar aš dar vis galvoju apie buvusius mus, trupindama sausainius, firminiui savo tinginiui, kurį jis valgė kokį milijoną kartų,  nes jis jau gyvena kitu žmogumi. o man kaip jis ir sakė reikia gyventi toliau. o aš ir stengiuosi. nebesisuka mano galvoj milijonas monologų, kuriuos norėdavau jam pasakyti. mažiau mano minčių priklauso ir prisiminimams. kurie dar dalinai man brangūs. išblės noras keikti žmogų, kuriam atidaviau visą save, ir jam palikus mane, likau tarsi nuoga ir tokia pažeidžiama. skaudžiausia buvo net ne bjaurus elgesys, atsiribojimas, o jo pasinėrimas į naujus santykius, po tiek kartu praleistų metų. bet galbūt tai leido suprasti, kad mano beprotystė turi baigtis čia ir dabar. ir taip, gyvensiu toliau, prisiminimai tols, neapykanta blės, aš vis tiek laistysiu du neaiškius augalus savo kambaryje, kuriuos nusipirkau būtent tuo metu, kai griuvo viskas, kas tik begali griūti mano galvoje, širdyje ir svajonėse apie geresnę ateitį. o augalai auga, meta naujus daigus ir laukia, kol juos palaistysiu. dar mąstau apie pomidorus ir prieskonines žoleles, gal užaugs jie iki kada širdis sugys. ir viskas bus kitaip. ir dabar jau kitaip. su blaivesniu protu ateina geresnių minčių. ir jausmų. na bent kitokių nei neapykanta. o kam save nuodyti tuo, kas nepadarys manęs geresniu žmogumi ir nepridės man žavesio? jau pusė metų. pakaks.

o rytoj… rytoj pasipuošiu gražia suknele, džiaugsiuosi savo antakiais ir galvosiu, kad viskas su manimi gerai, nes kitaip ir nėra. ir nebus. ir kai pagalvoji… esu dėkinga tiems žmonėms, kurie buvo šalia, arba atėjo iš naujo parodyti man mano kelią. kuris keliomis tragedijomis tikrai nesibaigė.

ačiū sau, kad ištvėriau tai, ką teko ištverti. ir ačiū tiems, kurie atėjo tikėti manimi, kad galiu.

tai už dvam ketvirtą, kelkim taures.

Rodyk draugams

po šeštadienio- bus geriau.

aš taip pasiilgau tų dienų, koks buvo praeitas šeštadienis. aš pusę metų buvau pamiršusi, kas yra tikra draugystė, ir ką turėjau anksčiau. o anksčiau turėjau tiek daug.

neskaitai tu mano blog’o ir nežinai, kad dabar rašysiu apie tave, nors visada sakei: varyk, turi kada nors kažką parašyti, ir aš žinau, kad anksčiau ar vėliau tą padarysi. aš nežinau iš kur tiek tikėjimo manimi, bet man taip gera. kad tiki, po tiek metų vis tiek manim tiki. nes mes kaip jing ir yang. pati ir selma. aš juoda, tu balta - nors abi esam blondinės. nes po visų šūdų malūnų tik tu ir telikai mano gyvenime.  tu visada sugrąžini mane į tuos laikus, kai buvo gera. jei atvirai, per šituos, pusę mano baisiausių metų gyvenime, aš pirmą kartą taip nuoširdžiai ir tiek daug juokiausi beveik visą parą. ta para su tavimi man atpirko viską, kas gyvenime įvyko per šituos mėnesius. ir aš nuoširdžiai pasižadu, kad kitą kartą, mums susitikus, aš juoksiuosi dar daugiau, iki tos akimirkos, kai žandikauliai išlįs pro odą ar padarys dar kokį fokusą, ir tikrai nebeverksiu dėl to, kad mano dvidešimt tretieji metai buvo labiausiai užknisantys iš visų jau nugyventų.

kai susitikus tave netveriu iš džiaugsmo, ir pasišokinėdama apsikabinu tave Kauno Akropolio Maximoje tu sakai: eeei, gi čia Kaunas, mus palaikys lesbietėm ir gausim į galvą. aš išsižiojus klausiu ar čia rimtai, o tu kaip visada mane išdurdama sakai: taigi aišku, kad ne. po to papasakoji, kad tave iš tikro kažkada dienos metu, prie Akropolio įėjimo užpuolė narkomanas bomžas. ir aš tavęs dar labiau pasiilgstu. ir mūsų, kokios buvom paskutiniais mėnesiais bebaigiant mokyklą ir po jos baigimo.

prikalbinu pirkti stipriųjų gėrimų ir gerti kokteiliukus. ir nustembu, nes pasakoji, kad nebe perneši alkoholio,ir tau užtenka pusės butelio vyno ir tau jau koma. ir aš visai negaliu patikėti, nes tavęs niekada nebuvo įmanoma apgerti. dar papasakoji, kad skambino tavo mama (kuri visada buvo beveik ir mano mama) ir klausė kada aš atvažiuosiu ir klausė ką veiksim, ir kai jai pasakei, kad gersim kokteilius ir mergaitiškai pasisedėsim, tai ji sako: tai jūs ten atsargiai. nes prieš kokius penkerius metus pas tave namuose geriant vermutą su braškių uogiene, prieš tai dar išgėrus naminio (18 laipsnių) vyno, aš apsivėmiau, o bėgdama iš tavo kambario link tualeto apvėmiau visas koridoriuje kabančias striukes, išskyrus savo. ir tavo mama, žinoma, viską girdėjo, o po to dar klausė kuri iš mūsų vėmė. bet labiausiai ji pyko ne tada, gal greičiau kai tris savaitgalius iš eilės, grįždavom abi į tavo namus apie vienuoliktą dienos visiškai girtos, nežinia kur buvusios ir ką veikusius, bet laimingai ir pačios laimingos. aš tavęs pasiilgau. ir vis tiek aš nuo tų kokteilių nebekontaktavau su aplinka daug greičiau nei tu. aš niekada tavęs neapgersiu. bet jei būtų kitaip, tai tu tikrai nebūtum tu. aš taip tavęs pasiilgau.

ir aš daug kartų tau kartojau, kad neišeitum iš mano gyvenimo bent tu. neišeik. nes man tavęs reikia, galim nesimatyti metų metus, bet aš supratau, kas yra tikra draugystė. ir vertinu. kad pakentei mane, stengeisi išklausyti ir patarti, nors tau ir ne visada patiko mano negatyvios mintys. ir man visai nereikia šimto veidmainių žmonių, nors kartais ir atrodo, kad tie šimtas veidmainių žmonių nors kiek paveiktų mintis, kurios kankina mane dieną iš dienos. bet, kai susitinku, tai kas man iš tiesų buvo brangu ir ką vertinau tada ir tebevertinu dabar… aplanko nenusakomas jausmas, ir tas jausmas prioritetu laiko tikrumą, nuoširdumą ir tikėjimą, kad gyvenimas nėra sudėtingas, ir anksčiau ar vėliau viskas susidėlios taip, kaip turi susidėlioti. ir ateis pagaliau ta valanda, kai būsiu laiminga, bus geriau, ir tai, kad dabar apsižvalgius nieko aplink save nebematau tikro - tik parodo, kad su kiekviena ta diena iš tų pusės metų - aš sustiprėjau. esu lygiai tokia pati pažeidžiama, bet tai įgavo kitokį svorį. aš galiu būti tokia kokia buvau ar tokia, kokia sau patikau, ir atrodo, kad tereikia tik tinkamo momento ir tinkamų žmonių šalia. tinkamo postūmio, tinkamų žodžių. ir dar tinkamesnių minčių. aš nuoširdžiai tikiu šviesiu rytojumi.

ir tikiu, kad gaidžio metai, kurie yra mano metai, ir kurie prasideda sausio 28d. bus negaidiški ir viskas bus gerai.

https://www.youtube.com/watch?v=8xZBpCAllWs

Rodyk draugams

galimybės

mano svajonės turi išsipildyti.

ir išsipildys. net jei tai kainuos daug laiko, ašarų, nemigo naktų ir savęs rinkimo iš naujo.

mano ritualai kasnakt. mintys. ir miegas. galėčiau pramiegoti šviesmečius. nes miegoti taip gera. ir gera, beprotiškai gera užmigti nebespringstant ašaromis. be proto gera atsikelti ir besiprausiant nebegalvoti tūkstančio monologų, kurie niekada nebus išsakyti adresatui. be proto gera, kad jau rečiau mąstau apie tai, ką kažkas veikia ir neveikia. tik dar sunku, grįžti į gyvenimą, koks buvo iki to. sunku save ir vėl surinkti tarsi veidrodžio šukes, sunku padaryti, kad manasis veidrodis vėl rodytų taip, kaip rodė anksčiau, tik dar geriau. bet žinau, kad jau nebe daug. nebe daug liko, ir aš būsiu tas veidrodis, kuris rodys daug geresnės manęs atvaizdą, rodys jis ir kitų, šalia manęs esančių žmonių kontūrus ir švelnius veido ir kūno formų linkius. viskas bus kitaip. bet geriau. ir dievaži… kaip gera pagaliau išsilaisvinti iš savo minčių, nors truputį. ir gyventi tuo tikėjimu, kad bus geriau, kad tikrai bus geriau. ir tik kai ateina šis suvokimas, suprantu kaip gera pagaliau būti nors šiek tiek laisvesnei nuo minčių ir nuo skausmo.

aš nebeklausinėju savęs. kai pasilieka tik nuoširdus liūdesys ir krislas neapykanos. tik norėčiau nebe atkrist. pamačius, arba pamačius kažką artimo, bet ne sau. norėčiau tikėti savimi tiek, kiek tikėjau savęs kankinimu per pastaruosius mėnesius. viskas turi savo kainą. ir aš savąją permokėjau. aš žmogus kaip ir visi, permokėjus nuliūstu. ir pasipiktinu. dėl antrojo esu įsitikinusi šimtu procentu. ir aš čia pagalvojau, kad turiu kažkokiu būdu būti laiminga. vėl. net jei tai padaryti ir yra sunku. šiandien, rytoj, po savaitės ar kažkada vėliau.

popietės malonumas tavo akyse. du skirtingi filmų pavadinimai ir mano užrašyti greta vienas kito, nes kažkada norėjau juos abu peržiūrėti, todėl pasižymėjau. ir nei taško. nei kablelio. o tai irgi turi kažką reikšti. kai skirtingos materijos virsta į vieną žodžių žaismą. kad ir neprasmingą. tai kažką reiškia ir jei jau ne kažkam, tai man tikrai.

aš. ir galimybė būti laiminga. nes aš ir esu ta galimybė būti laiminga.

Rodyk draugams

nešventiška’i

aš sau pažadėjau, kad kitąmet bus geriau. kad kitos Kalėdos bus kitokios. kad būsiu dėkingesnė, kad galbūt dėkosiu ir už tai, kad dabar taip labai sunku. po visko, kai viską iškęsiu. visko ir viską.

šiandien yra iš tų dienų, kai galvoju, kad labai daug praradau. čia viena tų dienų, kai save graužiu, kai mąstau vėl apie jį, ir ką jis veikia. apie tai, apie ką turėčiau nemąstyti. šiandien vėl verkiau. tik neklausiau savęs nereikalingų klausimų. nebenoriu žinoti už ką, ir nebenoriu žinoti kaip. noriu tikėti savo ateitimi. viskas bus gerai, jei ne šiandien, tai kažkada, ir nors dažnai tas kažkada reiškia- niekada. aš tikiu, kad tas kažkada jau bus greitai. nebesinori plėšytis. nes taip nepasveiksiu. o pasveikti noriu. noriu nepavydėti kitiems meilės ir ją kurti, jei jau ne kažkam kitam, tai sau. ko gero pirmiausia ir reikia pradėti nuo to, nors sunku pradėti save mylėti, kai ką tik tavo meilės atsisakė kitas žmogus, kuriam atidavei tiek savęs, kiek netelpa tavyje. o gal tiesiog kitas žmogus buvo tik priežastis nemylėti savęs.

kai vieną dieną, to visai neprašant ir nesitikint, ateis tinkamas žmogus, bus taip kaip ir turi būti. o dabar… dabar aš melsiuosi visiems ne stabams ir stabams, kad iki mano taip lauktų laimės akimirkų truktų visai nebe daug, nes save menkinti ir lėtai žudyti mintimis jau nebegaliu.

aš tave iš tikro mylėjau. o dabar iš visų jėgų noriu palikti ir pamiršti. visas mintis apie tave, palikti praeityje. nes tu juk ištrynei mane iš savo gyvenimo, nebenorėdamas manęs jame matyti.  juk kai kiti matė ir tebemato, kad man be proto blogai, kad nebegaliu normaliai gyventi, tu to matyti nenorėjai ir nenori. o ir mintys dabar apie tave mane smaugia iki tiek, kad sutikčiau ant kaklo pasikabinti nedresiruotą smauglį. tai ko gero labai daug ką pasako. ypač apie mano norą tave pamiršti. tik jeigu būtų taip paprasta… būčiau tave pamiršusi jau tą pačią dieną, kai mane palikai. viskas bus gerai. ir tavęs jau greit nebebus mano mintyse. nes nu… fak it.

Rodyk draugams

←senesni