BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

būna. kai viskas būna abstrakčiai, niekada nebūna paprastai.

pavytęs gyvenimas vasarą būna. kažkas nematomas nuima tavo karūną. ir tik vėliau pasirodo, kad tai ne poltergeistas, o tu pati renkiesi kada tą karūną nusiimti ir užsidėti. aš vis dar pavydžiai žiūriu į kylančius ir besileidžiančius lėktuvus, nes vis mąstau, koks geras jausmas imti ir išskristi. kai nereikia būti paukščiu tam, kad pakiltum ir pajustum laisvės skonį. ir godžiai ragautum vietas, kur dar nebuvai, rytum akimis miesto istorijos pėdsakus, tyrinėtum kelius, kurių nespėjai išvaikščioti ir palikti savo pėdsakų, tikriausiai ir prakaito kvapo, beieškant tobulų vietų ir ,žinoma, laimės akimirkų.

žmonės ir vietos turi įkvėpti, Vilnius manęs nebe įkvepia. ir ne dėl to, kad čia dužo daug svajonių, ir ne dėl to, kad dirbu tokį darbą, kurio nemėgstu, ir kur mane pradėjo vertinti. ir ne dėl to, kad čia kartu daug atradau ir praradau. ir visai ne dėl to, kad būtent čia buvau trumpam atradusi save, ir po to ilgam laikui praradusi - kaip ir dabar. aš nuo šito miesto pavargau. refrešinti tą jausmą šitam miestui reikia, o tam, kad tai įvyktų tikriausiai reikia trumpam atsisveikinti. o juk buvau be galo įsimylėjusi. miestą, pastatus, troleibusus ir autobusus, kelius, senamiestį, žmones ir jų veidus, tam tikras vietas, miesto mistiką, rytus ir vakarus, saulėtekius ir saulėlydžius, ir lietų, medžius, ir tuos pačius kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. įprasminau savo gyvenimą šiame mieste. bet meilė atvėso. tarsi miestas diktuotų savo taisykles, tarsi nerastumėm kompromiso ir kaip seno kirpimo pora, vienas kitam nenusileistumėm. refrešint reikia ne tik meilę šitam miestui, bet ir save. sorri, Vilniau, gal kitą kartą, kai būsiu damutė, kai vėl savim tikėsiu ir patikėsiu meile, kurią jaučiau tau nuo paauglystės.

būna. neturi pinigų, bet turi loterijos bilietuką su vieno euro laimėjimu. eini į darbą, o ten senučiukė, kuri bazuojasi vienoje parduotuvėje prie įėjimų. kartais nesuprasdavau, ar ji ten sėdi prašydama išmaldos, ar šiaip. ir sėdėdavo ji ten tikrai ne šiaip. šįkart praeidama sustojau.ištraukiau iš piniginės beveik visus esančius centus. padaviau. ir prisiminiau, kad dar turiu loterijos bilietuką, pagalvojau, kad galbūt jai tas euras labiau pravers. padaviau bilietuką, o ji tokiu nustebusiu ir nepatikliu žvilgsniu, man rusiškai sako, ką jai su tuo bilietu daryti. pasimečiau, nes rusų juk nemoku.

būna. dienų, kada dienos pradžioje jautiesi itin gerai, atrodo, kad gali nuversti kalnus, perplaukti visą šūdų upę, kuri pradėjo tekėti savo vaga nuo to, pačio pirmo karto, kada susimovei, ir kurios ilgis milijonas kilometrų. būna dienų, kada dienos pabaigoje, po geros dienos pradžios, nebenori savęs matyti veidrodyje, nenori matyti žmonių, nenori jų girdėti, kartais nori pasislėpti. bet būna ir tokių dienų, kada nuo pradžios iki pabaigos būna gera. kada neskaičiuoji minučių ir sekundžių, kada nieko nelauki, o būni čia ir dabar. kada nemąstai apie tai, kad reikia kažką refrešinti. kada šūdų upės yra mikroskopinio dydžio. ir atrodo, kad viskas jau nėra taip blogai.

turiu pusantrų metų. ir kai skaitysiu šitą įrašą po pusantrų metų, aš būsiu padariusi, tai ką turėjau padaryti dabar. bet tik dėl to, kad visada visko būna, aš padarysiu tai vėliau. ir ką. žinau, kad kas, jei ne aš, ir kada jei ne dabar. bet ne dabar. nes aš turiu žinoti, ką darau. kol kas žinau tik kada tai darysiu. apie viską paprastai ir abstrakčiai, nors, kai b ū n a abstrakčiai, niekada nebūna paprastai.

kai tiki savimi, abstrakčiai nebereikia. ir laimės kodus, per vieną akimirką, gali nulaužti.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

darkangel0982016-06-07 18:59

Ak, skaičiau ir galvojau, kaip puikiai žinau tą jausmą, kai “perdegi” meile miestui. Ir tada atrodo, kad geriausia išeitis yra atsisveikinti, bet žinai - tai nėra visiška tiesa. Nes dažniausiai kaltas ne miestas, ne jo autobusai ir troleibusai, bet žmonės, įvykiai ir panašus stuff. Bent mano atveju buvo taip. Žinoma, sena gera tiesa, kad viskam užsimiršti reiki laiko nėra visiškas pramanas..bet tą miestą tiesiog reikia po truputį pildyti naujais žmonėm ir naujais įvykiais. Būtent tais, iš tų dienų, kada yra įkvėpimas ir būna gera nuo pradžios ligi pabaigos. Beje, puiku, kad žinai, ko nenori ir nemėgsti - tai vienu žingsniu iki to, kad atrastum tai, kas pakelia iki debesų ;)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras