BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ir vėžliai juda greičiau už mane

aš noriu labai daug. nuo žmogaus, dėl kurio apsimokėtų depiliuotis kojas, iki striukių, paltų ir puspalčių, kuriuos perku jau ištisus aštuonis mėnesius. striukių pirkimas ne meditacija. tas prasmės ieškojimas tobuloje striukėje mane jau vargina. o gal aš varginu pati save? visko gali būti.

išeinu iš darbo. išsikraustau. po mėnesio. ir išvažiuoju tarsi į užsienį. nieko nepažinodama, nieko nesitikinti, be emocijų. išvažiuoju su savo tuo keistu skausmu, kuris man darosi panašesnis į išprotėjimą. ir vis mąstau, kad gi gyvenimas velnioniškai keistas, kad per šituos metus tiek prisidirbau, persidirbau ir kiek buvo pridirbta man. ir atrodo vis sunkiau gyventi man vos už kelių šimtų metrų nuo savo praeities, tame pačiame mieste, tame pačiame gyvenamųjų namų mikrorajone, kai mus, t.y. ją, jį ir mane skiria parduotuvė, dvi kebabinės ir vaikų žaidimų aikštelė. sunku nenorėti susitikti, ar net akies kampeliu pamatyti praeitį ir jos šešėlį, nes nebereikia. per tiek laiko dingo noras bendrauti, dingo noras nepaleisti, bet skausmas ir prisiminimai liko. tarsi šaipydamiesi. aš vis vėžlio greičiu judu link kažko, kas reiškia pagerėjimą. ir dabar man visai sunku suvokti, kad jis mane palikęs puolė pas kitą, ir kiek jėgų aš atiduodu mintims apie juos, kai jie gyvena normalų gyvenimą, džiaugdamiesi savo ateitimi. va tokia aš išprotėjusi, va tokia aš vis dar nepaleidžianti. bet jau reikia. gi pajudėjau. ties lokacija, ties mokslais, ties mintimis.

nors suvokusi, kad jau po truputį dedu tašką, kad į gimtuosius namus grįšiu jau sustiprėjusi ir jau nebebijosiu akių, kurių nebenoriu matyti šiandien, visą dieną mintyse sau sakiau: keistas tas gyvenimas… ir apsipylusi ašaromis stebėdama savo atvaizdą veidrodyje negalėjau patikėti, kad prabėgo tiek laiko, o aš vis dar užsiciklinusi. aš vis dar emociškai prisirišusi prie jausmo, kurį patyriau tada, kai galvojau, kad tai yra ir bus mano prasmė ir kad jos nereiks ieškoti striukėse ar paltuose, nes mane šildys tik tai, kas šildė prieš atrodo tiek daug laiko. ir visi tie bandymai save apgauti vienkartiniais susimetimais ir apsimetimais buvo tokie kvaili. nes nei vienas jų nebuvo vertas mano depiliuotų kojų. viskas bus gerai.

po truputį išeinu iš praeities. ir sekantį kartą grįšiu stipri. nepasiduodanti. priimanti tai, kas man skirta ir greičiau po visų išbandymų atsitiesianti. su metais ateina branda ir ledkalnio sindromas, kai jausmai ir emocijos tarsi užsišaldo ir jau niekada neatšyla. ir nors sau to nelinkiu, vis dėlto jau norėčiau išeiti iš savo pačios sukurto emocinio kalėjimo ir tiesiog plaukti pasroviui link to, kas vadinasi - pagerėjimu ir gal net praregėjimu.

nes kartais žmonės tampa svetimi. nes kartais skausmas nesutelpa viename žmoguje, viename mieste, vienoje šalyje ar net viename pasaulyje. ir dalintis jausmais… kartais per brangiai kainuoja.

https://www.youtube.com/watch?v=vxLkr3cIJto

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras