BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pamečiau daiktus, kurių negaliu vadinti daiktais. Sentimentalumas. Nulemtinumas.

Neturiu ką pasakyti. Neturiu. Viską pametu. Ir vėl ramybę pamečiau. Lyg tai galėtų būti pametamas daiktas. Ramybė net ne daiktas. Tik įprasminau tai kaip daiktą. Kurį galima pamesti. Tai kaip gi man pasisekė. Kai prisiminimai sekioja. Verčia išprotėti. Galvą pamesti. Lyg ir ją įmanoma prarasti tokiais įmantriais būdais.

Aš pikta. Aš liūdna. Nerimastinga. Sustabdykit šitą pasaulį. Noriu išlipti. Galvą. Ramybę. Susigrąžinti. Šokti naktyje. Ir viską pamiršti. Viską, kas buvo. Viską, kas kėlė man šypseną. Viską,kas vertė truputį įsimylėti. Viską,kas leido man jausti jaukią tylą, įsismelkusią iki pat pirštų galiukų. Tai ne laimė. Tai kažkas daugiau. Sapnai. Įsivaizduojamos regimybės.

Brolis kalba per miegus. Kai apkrečiu jį beprotiškai lakiu miegu. Ir lakiu dėl to, jog mano miegas kaip lakusis smėlis. Įklimpsti. Gilyn vis. Giliau. Ir pradedi kalbėti su savo sapnais. Nes sapnuose gali jaustis ypatingiau nei paprastai. Nostalgiją. Ir vėl jaučiu. Krentu į tą beprasmybę. Ir vėl tikiu. Nesustoju. Tik einu. Kur kojos liečia žemę. Jei tik mokėčiau apeiti… Jei tik mokėčiau įsinorėti apeiti. Nes viskas šiaip jau priklauso nuo noro. Pirmas punktas. Svarbiausias. Ir tai faktas. Suvalgiau brolio guminukus. Nes labai norėjau.

Iš debesų teks man įsipusti tikėjimo. Nes šiandien… Sugebėjau pamesti ir jį.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras